Spis treści

Gamta: 1 2 3 4 5 6 7 8
Garsai: 1 2
Grybai: 1
Ilgesys: 1 2 3
Istorija: 1
Kvapai: 1
Liūdesys: 1
Medžiai: 1
Miškai: 1 2 3 4 5 6 7 8
Miškas: 1 2
Nuostaba: 1
Padavimas: 1
Paukščiai: 1 2
Praeitis: 1 2
Prisiminimai: 1 2 3 4 5
Puntukas: 1

Sudabartinta:

*leksiką, pvz.: jųsų -> jūsų, int -> į, sumįša -> sumiša, įra -> yra, teip -> taip

*fleksiją, pvz.: vardažodžių dgs. V. (žvėrįs -> žvėrys, patįs -> patys), veiksmažodžių bendraties formos (klausyties -> klausytis)

*žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.:

iš-po -> iš po, dėlto -> dėl to, ištolo -> iš tolo

*didžiųjų raidžių rašymą, pvz.:

Kas ten šlama? — o, vėjo papūstas la pelis -> Kas ten šlama? — O, vėjo papūstas lapelis

Kas ten treška? — o, vilkas: dieną mat ažuodžia -> Kas ten treška? — O, vilkas: dieną mat ažuodžia

Antanas BaranauskasAnykščių šilelis

Gamta, Miškai, Nuostaba Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!

Kas jūsų grožei [1] senobinei [2] tikę?[3]

Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?[4]

Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,

Kai balto miško lapeliai šlamėjo

Ir senos pušys siūravo, braškėjo?

Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,

Katrų [5] čilbančių taip ramu klausytis?

Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?

Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai?

Visa prapuolę [6] ; tik ant lauko pliko

Kelios pušelės apykraivės liko!..

Skujom [7], šakelėm ir šiškoms [8] nuklotą

Kepina saulė nenaudingą plotą,

Į kurį žiūrint taip neramu regis:

Lyg [9] tartum rūmas suiręs, nudegęs,

Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė [10] ,

Lyg kokio raisto apsvilus kemsynė [11] !..

Miškan, būdavo, eini — tai net akį veria;

Vat taip linksmina dūšią [12] , ažu [13] širdies tveria;

Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai [14]:

Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!

Gamta, Miškai, Grybai Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!

Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!

Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!

Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!

Minkštučiukai samanų patalai ištiesti

Galvą į save traukia ir liula užliesti.

Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia,

Juodas, raudonas uogas išsirpusias kelia.

Ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio [15] taškai grybų

Tarp medžių marguliuoja iš savų sodybų.

Voveruškų [16] leikelės kur ne kur pro plyšį

Iš po samanų marškos sarmatlyvai [17] kyši.

Čia paliepių [18] torielkos [19] po mišką išklotos,

Čia kiauliabudės pūpso, lyg pievos kimsotos [20] ,

Čia po eglėm šeimynom sudygę ruduokės [21] ,

Čia pušyne iš gruodo išauga žaliuokės,

Čia rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės sutūpę, —

Linksmutės, gražiai auga, niekas joms nerūpi.

Čia kazlėkai pakrūmėms ant piemenų tako,

Tartum kupkeliai kniūpšti, kaip Mickevčius sako.

Čia nemunės [22] iš kelmo, lepšiai tarp alksnyno;

Čia šalpionai [23] tarp stuobrių dygsta iš skiedyno [24] .

Čia musmirės raupuotos, veršakiai gleivėti,

Čia grybai ir šungrybiai vardais nežymėti;

Anei jų žmonės renka, anei žvėrys graužia,

Jėg bėgdami par mišką galvijai išlaužia,

Arba patys savaimi suglebę [25] supūsta. —

Iš jų trąšos želmenais aplinkom išplūsta.

O iš visų viršesnis auga baravykas,

Valig [26] dainuškos žodžių — „grybų pulkaunykas”

Platus, storas, paspūtęs [27] lyg tartum užklotas

Ant kieto, drūto koto bliūdas [28] palivotas [29] .

Greit auga, ilgai esti giminių visokių:

Paąžuolių, raudonikių ir kitų kitokių.

Gamta, Medžiai Žali ėgliai [30], kaip kvietkai [31] po dirvonus keri;

tarpu jų kiškiai guli, kropkos vaikus peri.

Krūmai, žole barzdoti, kraštais mišką riečia,

Ir linijos parejos [32] skersai mišką šviečia.

Alksniai, lepšių sodyba, palaukėms sužėlę,

Šakoms kekes riešučių lazdynai iškėlę

Atokaitoj brendina [33] . O karklai po slėnį

tarp liulančių paversmių pamėgo pavėnę.

Putinai krauju varva, serbentai po Šlavę [34]

Ir paliūnėms [35] kur ne kur prieglaudą sau gavę.

Baltasis miškas kalnais, kaip tik padaboji [36] :

Čia berželiai kaip meldai [37] Pašlavį [38] apstoję,

Čia visais lapais dreba epušės nusgandę;

Kožnoj [39] klaiką nekantrios žalktyčios [40] atrandi.

Čia ąžuolai ir uosiai prie eglių [41] sustojo,

Lyg tartum čia žalktienė [42] patį apraudojo,

Kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo

Ir su vaikais iš savo motiniško sūdo

Medžian [43] gailysta [44] virto — pati egle tapo,

Jaunučiukus aptaisė vaikus rūbais lapo.

Jieva, gluosna ir blendis, grūšia [45] , obelėlė;

Savo seserį skundžia liekna sedulėlė.

Vinkšnos, šaltekšniai, liepai ir nesuskaityti

Kitokių medžių skyriai tarp jų išsklaistyti.

Juos tiktai miške augę žmonės tepažįsta;

Daktarai ir žiniuonys, ką po miškus klysta,

Jų lapais, jų žievelėm arba šaknia kieta

Nuo ligų ir padarų gydžia [46] visą svietą [47] .

O mums, prastiems žmonelėms, tik žiūrėt patogu,

Kai juos dengia Apveizda [48] žalių lapų stogu;

Kai kožna burbuolytė išsprogsta, suskyla,

Kai žiedų varške šakos obelų pražyla,

Kai pervasar [49] žaliuoja tamsaus šilo šone,

Kai rudeniop lapeliai geltoni, raudoni,

Tartum krauju Marčiupio pakalnes aptraukia

Ir kai pliki stabarai pavasario laukia.

O pušelės! pušelės tos nesurokuotos!

Tankios, aukštos ir lieknos, viršūnės kvietkuotos,

Ir vasarą, ir žiemą kaip rūtos žaliuoja,

Liemuo liemenį plaka, kaip mendrės siūruoja.

Už pusvarsčio nesmato [50] — toksai tankumynas!

Nors nei laužais, nei šiekštom nežugriuvęs [51], grynas;

Nei šakelės nudžiūvę, nežupynę [52] vietos,

100

Pušys aukštos ir lygios, tartum nugenėtos.

O Gamta, Miškas, Kvapai kvėpimas, jau ką gi! Čia sakais pušelių,

Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių:

Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną,

Jauti ramunes, čėbrus — žoleles dirvonų;

105

Jauti iš juodo kapčiaus [53] skruzdėlyno kvapą,

Ir iš medžių, iš skujų, iš šiškų, iš lapų,

Vis kitoki kvėpalai: kaip vėjelis dvelksi,

Kožno karto kitokiu kvapu užsivelgsi.

Čia samanos su brukniom šileliu užpluko;

110

Čia medžio žiedų kvapas — lyg sodas pratrūko.

Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris:

Savo kvapus po laukus kaip berte pabėręs,

Laukais, pievoms atgauna. — Viduj pušynėlių

Jauti sau gražiai kvapą dirvų ir pievelių.

115

Ir taip visa sumiša, vėjeliu praskysta,

Kad nei nosis šių kvapų visų nepažįsta;

Tik tartum giria, pieva ir laukas sustarę [54] ,

Iš brangiausių kvėpalų mišinį padarę,

Dievui ant garbės [55] rūko taip ramiai, taip meiliai,

120

Lyg kad skripkuoja [56] , juokias, gieda, verkia gailiai,

O tie balsai visoki taip krūvon susiaudžia,

Kad jų skyrium nežymu — o tik širdį griaudžia.

Gamta, Miškas, Garsai, Paukščiai Ai, siaudžia gražiai miškas, netil kvėpia gardžiai,

Siaudžia, ūžia ir skamba linksmai, dailiai, skardžiai.

125

Vidūnaktyj [57] taip tyku, kad girdi, kaip jaunas

Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas.

Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,

Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.

Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta,

130

Ramum tykumu malda dūšia dangun [58] kilsta.

O, kai jau dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta,

Rasos pilnos žolynų žemyn galvos linksta,

Tada šilas nubunda, visa yra tyla,

Prasideda pamažu šventa dienos byla.

135

Kas ten šlama? — O, vėjo papūstas lapelis,

Ogi gūštoj nubudęs sujuda paukštelis.

Kas ten treška? — O, vilkas: dieną mat ažuodžia [59],

Iš naktinės medžionės par pakrūmes skuodžia.

Ogi lapė į olą, žąsioką intskandus [60] ,

140

Ogi barsiukas bėga, išlindęs iš landos;

Ogi linksmutė stirna par pušyną striuoksi;

Ogi pušin iš pušies voverytė liuoksi;

Ogi mat širmuonėlis ir kiaunė juodoja,

Ir visoki žvėreliai po mišką ūlioja.

145

Kas ten taukši? — O, stuobrį kapoja genelis.

Kas mekena? — Ogi mat perkūno oželis.

Kas ten šnibžda? — O, šnypščia iš kelmo piktoja;

Ogi srove teškena upelė Šventoja.

Kas ten kalbas? — O, žąsys paupėj gagena;

150

Ogi mat lizde starkus pamiškėj klegena;

Ogi antys „pry! pry! pry!” priskridę į liūną;

Ogi kukutys [61] klausia savo pačią [62] , sūnų:

„Ką, ką, ką jums atnešti? Ką jūs kalbat niekus?

Ką, ką, ką, ką? Ar grūdus? Ar musias? Ar sliekus?”

155

Ogi mat gegutėlė dairos ir kėtojas:

Čia kūkuodama verkia, čia juokias kvatojas.

Gamta, Garsai, Paukščiai Skamba tik skamba miškas: čia volungė Jieva

Trotina:[63] „Jieva, Jieva! Neganyk po pievą!”

Čia paupėj „ri-u! ri-u! ri-u!” tilvikas [64] sušuko,

160

Čia vėl balsų visokių lyg trūkte pratrūko.

Vis kitoki balseliai, vis kitokios bylos:

Dagiliai,[65] pečialandos, strazdeliai, čyžylos,

Kėkštai, šarkos ir kitos, vis saviškai [66] gieda:

Tuoj juokias, tuoj vaitoja, o tuoj niekus klieda.

165

O už visus viršesnis lakštingalės balsas:

Pilnas, skardus, griaudingas ir, taip sakyt, skalsus:

Skamba, ūžia par krūmus ir vis kitaip mainos,

Ir vis dūšion įsminga lyg Lietuvos dainos.

Tie visoki balseliai taip krūvon suplaukia,

170

Tartum kožnas lapelis čiulba, kliauga, šaukia,

Ir sutartinę taiso, ir taip gražiai dera:

Siaudžia tik tartum siaudžia — rentavimo [67] nėra;

Anei tų balsų ausis skyrium nepažįsta,

Lyg, kad ant žalios pievos žolynai pražysta,

175

Ir visoki žiedeliai taip tarp savęs pinas, —

Kad iš tolo tik regis gražus margumynas.

Gamta, Miškai, Prisiminimai, Ilgesys Ai, būdavo, būdavo iš mūsų šilelio

Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio!

O tas visas ramumas po lietuvių dūšias,

180

Lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias,

Plaukydamas lingavo, tamsiom vilniom tvino,

Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.

O tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia,

O tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia;

185

Ir lyg rasos žemčiūgais [68] gausiai atgaivinta,

Ir lyg rasa par veidą ašarėlės krinta.

Paskum ilgai krūtinėj šilelis kvėpuoja;

Atsidusus krūtinė lyg giria linguoja.

Lyg tarytum ramumas taip dūšion įslinko,

190

Kad net dūšia kaip varpa pribrendus nulinko.

Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas,

Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas.

Dabar visa prapuolę… Tik ant lauko pliko

Kelios kreivos, nuskurdę pušelytės liko…

195

Gamta, Prisiminimai Jei ant šio išsvilusio po kalnus lydimo

taip daug širdyj išželia ramaus atminimo:

Tartum kelmai supuvę atgyja, žaliuoja,

Suspynusias [69] viršūnes vėjas plevėsuoja;

Tartum pliki, išdegę dirvonai šiškuoti

200

Pasipučia samanom, nuo grybų taškuoti;

Tartum iš tarpu [70] puirių [71] tokie kvapai kilo,

Lyg giria pratrūksta ar pučia iš šilo;

Tartum visa sušlamo, sučilbo, supyško,

Lyg dienai brėkštant viduj paniūrusio miško;

205

Jei ant šių plikų plotų, kai mislis [72] ažlyja,

Paminklais ažvaisytas šilelis atgyja, —

Tai kokio bebūdavo iš seno šilelio

Meilingo atminimo, gražaus ramumėlio,

Kai šie plotai apžėlę, apgriūti, aptemę

210

Matydavo kelmuotą apylinkėj žemę;

Kai stuobriai, sieksniais drūti, amžiais įrietėję [73] ,

Valig kalbos senelių, parėjos kyšėję;

Iš kurių žymu buvę, kad girių čia snausta,

Tankus iš viršaus stogas viršūnėm suausta,

215

Ir netil pulkais meškos [74] ir šernai perėta,

Bet tankumos' tarp raistų ir žėbriai [75] turėta!

O kur dabar šilelis, buvę miškai šventi,

Kažin kodėl senobėj visiškai išskinti.

Maž ir vierą [76] įvedęs Jagiela [77] išskynė,

220

Kad jau nebetarnautų dievaičiams tėvynė.

Paskum po šias pakalnes, ant seno stuobryno

Buvę pušys suaugę nuo metų šimtyno:

Tankios, aukštos, lygutės, geltonos kaip žvakės;

Viršūnės esą ūžė ir liemenys plakės.

225

Miškai, Prisiminimai Dar atmeną seneliai po šituos smėlynus

Senobių palikimo gražius ąžuolynus.

Liekni augę kaip mendrės, žaliavę kaip rūtos,

Šaknys, liemenys, šakos ir viršūnės drūtos.

Švęsti Lietuvos medžiai nejautę nuogalio:

230

Rausvasai žiemos lapas sulaukdavęs žalio.

Žili buvę kaip seniai, samanoms apaugę,

Stiprūs [78] buvę ir stambūs [79] kaip vyrai suaugę,

O viežlyvi [80] ir gražųs kaip mūsų jaunimas.

Paskui ilgai šiurpsojęs stuobriuotas lydimas.

235

Padavimas, Puntukas Nuo Puntuko lig Šlavei ąžuolų daugybę

Laikę žmonės lyg kokią didžią šventenybę.

Gyvendami vienybėj, dievaičiams įtikę,

Kurie daugel paminklų po miškus palikę.

Nešęs velnias akmenį didumo kaip gryčios

240

Ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios

Arba ažuverst [81] upės; bet, kaip tik išvydęs

Ąžuolyną pašvęstą, ir gaidys pragydęs:

Tuoj iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs:

Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys.

245

Paskum ant jo lietuviai dovanas kūrenę,

Kad juos dievai apsaugo ir dengia, ir peni.

Ir šiuos' čėsuos'[82] , nors žemė arklais nugaląsta,

Daug Puntuke ąžuolo kelmų tebepūsta.

O dar dujen prie kelio [83] dabar tebestovi;

250

Viršūnės dar žaliuoja, nors jau šakos džiovi.

Šėnavoja juos žmonės, nei ratais netranko:

Tūlas, ligos suspaustas iš įžodžio [84] lanko.

Miškai, Praeitis, Prisiminimai Po lygumas ir slėnius traukęsis liepynas,

Kai kur gojais apžėlęs, kai kur viškai grynas.

255

Boluodavęs pervasar gelsvu žiedų pienu,

Ūždavęs bičių spiečiais, dvelkęs medum vienu;

Ir visiems žmonėms meilus ir patogus buvęs,

Ir laimėtinas visas kaip tikras lietuvis,

Žiedais bites penėjęs, saldų medų daręs.

260

Ligas visas lietuvių su prakaitu varęs,

Ronas su brazdais gydęs, vočių [85] traukęs ugnį;

Iš liemenio dėl staunių ir lentas, ir dugnį,

Iš karnų [86] davęs vyžas dėl mūsų autuvo.

Ir nei šakelės esą dykai nepražuvo:

265

Dirbę karbijas, lankus arba tvėrę tvoras,

Nuo šaknies lig viršūnei buvęs visas doras.

Kai kur skroblynai buvę, bet skroblius [87] išnyko,

Tik skroblinės torielkos dar kur ne kur liko.

Kai kur buvę visokių, gan navatnų [88] medžių:

270

Ir su žiedais skujuotų, lapuotų bežiedžių;

Tropnais [89] vardais žiniuonys tuos medžius vadinę,

Visus auklėję žmonės, ne visus pažinę.

Tai toks miškas traukęsis per Lietuvos žemę;

Visi plotai žaliavę pavėne aptemę;

275

Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę,

Kaip lietuvninkų širdys į vieną tėvynę.

O lietuviai su medžiais vis zgadoj [90] gyvenę,

Jaunystėj pasižinę [91] ir draugėj pasenę.

Lietuvninkas po urvus sausus laužus kūręs.

280

Ne lentinės, iš šakų buvę pintos durys.

Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę,

Jėg tik stuobriai papuvę savaimi išvirtę,

Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs,

Taip visados raminęs, visados mylėjęs:

285

Žvėrims, paukščiais ir vaisiais dengęs ir penėjęs,

Ir neprietelių mušti griūdamas padėjęs;

Sunkioj dienoj duodavęs slaptus nuo baisybių,

Liūdnoj dienoj paveikslą visokių ramybių,

Linksmoj dienoj daugumą visokių gražybių,

290

Kožnam mete dėl kožno — visokių gerybių.

Miškai, Istorija Sunkios dienos atėję, žmonės badu mirę,

Samanas duonon kepę, žieves sriubon virę.

taip žmoneles, iš bado žievėm papenėtus,

Kad užtiksianti pavietris! — ir labai pakrėtus.

295

Miškas žmonių pasgailęs [92] , rasa apsiverkęs,

Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs

Ir sušukęs: „Broliukai, ginkitės nuo bado!

Palaiminta toj ranka, kur [93] kirvį išrado!”

Su ašarom pirmieji truputį praskynę,

300

Vaitodami jų vaikai taip gynę tėvynę;

Dūsaudami anūkai tuos miškus aikvoję,

Proanūkiai vežimais miestelin vežioję:

Po keturias dešimtis vežimų pardavę,

Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį [94] gavę.

305

Medžiai mat iš daugybės visiškai atpigę.

Ir taip ilgai aikvoję, net kolei [95] pristigę:

O tai vis dėl arielkos daugiausia išlaidę:

Visi buvę kaip žydų šeimyna, pasleidę [96] .

Miškai, Prisiminimai, Praeitis, Ilgesys Tai mat mūsų tėveliai miškų neberadę

310

Ir tarp savęs kaip broliai visi susižadę —

Ažlaist [97] dirvas šileliui. Mat miško pasilgę,

Dažnai savo blakstienas ašarom suvilgę,

Žiūrėdami į kelmus. Mat lietuvių dūšios,

Senais miškais penėtos, viduj miško trąšios;

315

Plikuose plotuose, be miško, lyg tartum apkursta,

Tartum džiūsta nuo saulės ir palengvėl skursta.

Nors jau dabar lietuvis plikuos plotuos gimsta,

Giesmėj mišką užgirdęs, be jo neberimsta.

Senų miškai mylėta, tūlon giesmėn dėta:

320

Mūsų tėvelių visos tos giesmės mokėta.

Tai mat miško pasilgę auklėjo šilelį:

Kasdien apvaikštinėjo kožną pakraštėlį

Ir priūgdę kaip meldo gražiausio pušyno,

Jaunas širdis ir dūšias vaikelių ramino.

325

Ir saugojo kasdiena kaip didžiausio labo:

Netil medžio, — nelaužė nei mažiausio žabo.

Džiaugės Anykščiai, džiaugės, į šilą žiūrėjo,

Svetimuos [98] miškuos malkų pirktų važinėjo.

Atvažiavo kučmeistras [99] , šilą apžiūrėjo,

330

Ravus ant kelių kasė, liesvinčius padėjo,

Ir paganią [100] ažgynė [101], ir grybaut ažgynė;

Slapta pardavinėjo ir per naktis skynė;

Vyresnybei melavo; o žmonėms, kai verkė,

Nasrus kamšė kulokais [102], kraujo klanan merkė

335

Ir kasmetai Anykščius miško kuoptų varė.

Išpūstėjęs iš činto [103] , zasiekus [104] padarė…

Miškai, Ilgesys, Liūdesys Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti

Aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti.

Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo,

340

Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo [105].

Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė,

Širdį, dūšią apgriuvo… ir giesmę nulaužė.

1858 ir 1859 m. Anykščiuose.

Przypisy

[1]

grožei — dabar: grožiui. [przypis edytorski]

[2]

senobinei — senovinei. [przypis edytorski]

[3]

tikę — atsitikę, atsitiko. [przypis edytorski]

[4]

pasidėjo — dingo. [przypis edytorski]

[5]

Katrų — kurių. [przypis edytorski]

[6]

prapuolę — dingę. [przypis edytorski]

[7]

skujom — spygliais. [przypis redakcyjny]

[8]

šiškoms — žem. kankorėžiai. [przypis redakcyjny]

[9]

lyg — lyg (lygu, lygiai) ir lig (lik, liki, iki) rytiečiai neskiria, jie taria visuomet lyg. [przypis redakcyjny]

[10]

pūstynė — dykuma. [przypis edytorski]

[11]

kemsynė — kemsynas, kemsų riaugusi vieta. [przypis edytorski]

[12]

dūšią — sielą. [przypis edytorski]

[13]

ažu — dabar: už. [przypis edytorski]

[14]

dūmojai — galvojai. [przypis redakcyjny]

[15]

dugnio — dugno. [przypis edytorski]

[16]

Voveruškų — voveraičių. [przypis edytorski]

[17]

sarmatlyvai — droviai, nedrąsiai. [przypis edytorski]

[18]

paliepių — lakštabudžių šeimos valgomas grybas. [przypis edytorski]

[19]

torielkos — lėkšė, čia: daug, gausu. [przypis edytorski]

[20]

kimsotos — dabar: kemsotas, su kemsais. [przypis edytorski]

[21]

ruduokės — rudmėsė, grybų rūšis. [przypis edytorski]

[22]

nemunės — kelmutis, grybų rūšis. [przypis edytorski]

[23]

šalpionai — pievagrybiai, mėšlagrybiai (dirvagrybių giminiečiai). [przypis redakcyjny]

[24]

skiedyno — vieta, kur daug skiedrų, kur kapojamos malkos. [przypis edytorski]

[25]

suglebę — praradę standumą. [przypis edytorski]

[26]

Valig — sulig. [przypis edytorski]

[27]

paspūtęs — pasipūtęs. [przypis edytorski]

[28]

bliūdas — indas. [przypis edytorski]

[29]

palivotas — glazūruotas. [przypis edytorski]

[30]

ėglius — kadugys,kadagys. [przypis redakcyjny]

[31]

kvietkai — gėlės. [przypis edytorski]

[32]

parėjau — perdėm,kiaurai. [przypis redakcyjny]

[33]

brendina — brandina, nokina. [przypis edytorski]

[34]

Šlavę — upė Anykščių r. [przypis edytorski]

[35]

paliūnėms — po pelkėtas pievas. [przypis edytorski]

[36]

padaboji — apsaugo. [przypis edytorski]

[37]

meldai — vilskvinių šeimos augalas. [przypis edytorski]

[38]

Pašlavį — slėnis palei Šlavės upę. [przypis edytorski]

[39]

Kožnoj — kiekvienoje. [przypis edytorski]

[40]

žalktyčios — žaltyčios, žalčio duktės. [przypis edytorski]

[41]

prie eglių — An. „prie eglėm”. [przypis redakcyjny]

[42]

žalktienė — žaltienė, žalčio patelė. [przypis edytorski]

[43]

Medžian — dabar: medžiu. [przypis edytorski]

[44]

gailysta — gailesys, gailestis. [przypis edytorski]

[45]

grūšia — kriaušė. [przypis edytorski]

[46]

gydžia — gydo. [przypis redakcyjny]

[47]

svietą — pasaulį. [przypis edytorski]

[48]

Apveizda — šventė penktą sekmadienį po Velykų. [przypis edytorski]

[49]

pervasar — vasarą. [przypis edytorski]

[50]

nesmato — nesimato. [przypis edytorski]

[51]

nežugriuvęs — neužgriu- vęs. [przypis redakcyjny]

[52]

nežupynę — neužpynę. [przypis redakcyjny]

[53]

kapčius — sukastas žemės kauburys (kaupas). [przypis edytorski]

[54]

sustarę — susitarę. [przypis edytorski]

[55]

Dievui ant garbės — Dievo garbei. [przypis edytorski]

[56]

skripkuoja — griežia smuiku. [przypis edytorski]

[57]

vidunaktis — vidurnaktis, vidunaktis. [przypis redakcyjny]

[58]

dangun — į dangų. [przypis edytorski]

[59]

ažuodžia — užuodžia. [przypis redakcyjny]

[60]

intskandus — įsikandus. [przypis edytorski]

[61]

kukutys — kukutis, kukučių šeimos paukštis. [przypis edytorski]

[62]

pačią — žmoną, čia: patelę. [przypis edytorski]

[63]

Trotina — erzina. [przypis edytorski]

[64]

tilvikas — karvelių šeimos paukštis ilgu snapu. [przypis edytorski]

[65]

Dagiliai — miškiniai skudučiai. [przypis edytorski]

[66]

saviškai — savaip. [przypis edytorski]

[67]

rentavimo — plg. rentauti — išmintingai, protingai, kaip senam kalbėti. [przypis edytorski]

[68]

žemčiūgais — perlais. [przypis edytorski]

[69]

Suspynusias — sisupynusias. [przypis edytorski]

[70]

tarpu — tarp. [przypis edytorski]

[71]

puiris — supuvusio medžio galas. [przypis edytorski]

[72]

mislyti — mintis. [przypis redakcyjny]

[73]

įrietėję — sukietėję. [przypis edytorski]

[74]

meška — lokys. [przypis redakcyjny]

[75]

žėbriai — stumbrai. [przypis edytorski]

[76]

vierą — tikėjimą. [przypis edytorski]

[77]

Jagiela — Jogaila. [przypis redakcyjny]

[78]

stipras (ryt.) — stiprus. [przypis redakcyjny]

[79]

stambus — (kitur) standus, čia: stambus, nerupus, nesmulkus). [przypis redakcyjny]

[80]

viežlyva — padorus. [przypis redakcyjny]

[81]

ažuverst — užversti. [przypis edytorski]

[82]

šiuos' čėsuos' — šiais laikais. [przypis edytorski]

[83]

prie kelio — Anykšt. „priekeliui”. [przypis redakcyjny]

[84]

įžodžio — įžado, priesaikos. [przypis edytorski]

[85]

votis — skaudulys. [przypis edytorski]

[86]

karna — liepos apatinė žievė. [przypis edytorski]

[87]

skroblius — skroblas, beržinių šeimos medis. [przypis edytorski]

[88]

navatnų — keistų. [przypis edytorski]

[89]

Tropnais — tinkamais. [przypis edytorski]

[90]

zgadoj — taikoje. [przypis edytorski]

[91]

pasižinę — pažinę vienas kitą. [przypis edytorski]

[92]

pasgailęs — pasigailęs. [przypis edytorski]

[93]

kur — AnykŠt. „ką”. [przypis redakcyjny]

[94]

muštinis — senovės sidabrinis ar auksinis pinigas. [przypis edytorski]

[95]

kolei — kol. [przypis edytorski]

[96]

pasleidę — pasileidę. [przypis edytorski]

[97]

Ažlaist — užleisti. [przypis edytorski]

[98]

svetimuos' miškuos' — etimuosna miškuosna. [przypis redakcyjny]

[99]

kučmeistras — vyresnysis miško prievaizdas. [przypis edytorski]

[100]

paganią — ganiava, ganykla. [przypis edytorski]

[101]

ažgynė — uždraudė. [przypis edytorski]

[102]

kulokas — kumščia. [przypis redakcyjny]

[103]

činto — čiuntas, skutas, gabalas. [przypis edytorski]

[104]

zasiekus — iškirtimus. [przypis edytorski]

[105]

tapo — žodį „tapo” Anykštėnai taria „topo”(o pusilgė, ne tokia, kaip žodyje „susopo”). [przypis redakcyjny]

Jednorazowo Miesięcznie

15 zł

tyle kosztują 2 minuty nagrania audiobooka

35 zł

tyle kosztuje redakcja jednego krótkiego wiersza

55 zł

tyle kosztuje przetłumaczenie 1 strony z jęz. angielskiego na jęz. polski

200 zł

tyle kosztuje redakcja 20 stron książki

500 zł

Dziękujemy za Twoje wsparcie! Uzyskujesz roczny dostęp do przedpremierowych publikacji.

20 zł /mies.

Dziękujemy, że jesteś z nami!

35 zł /mies.

W ciągu roku twoje wsparcie pozwoli na opłacenie jednego miesiąca utrzymania serwera, na którym udostępniamy lektury szkolne.

55 zł /mies.

W ciągu roku twoje wsparcie pozwoli na nagranie audiobooka, np. z baśnią Andersena lub innego o podobnej długości.

100 zł /mies.

W ciągu roku twoje wsparcie pozwoli na zredagowanie i publikację książki o długości 150 stron.

Inna kwota

Bezpieczne płatności zapewniają: PayU Visa MasterCard

Dane do przelewu tradycyjnego:

nazwa odbiorcy

Fundacja Wolne Lektury

adres odbiorcy

ul. Marszałkowska 84/92 lok. 125, 00-514 Warszawa

numer konta

75 1090 2851 0000 0001 4324 3317

tytuł przelewu

Darowizna na Wolne Lektury + twoja nazwa użytkownika lub e-mail

wpłaty w EUR

PL88 1090 2851 0000 0001 4324 3374

Wpłaty w USD

PL82 1090 2851 0000 0001 4324 3385

SWIFT

WBKPPLPP

Zamknij

Proszę czekać...

Czytaj w przypisie dolnym

Zaloguj się / Załóż konto

Słuchaj od tego miejsca

Na Wolnych Lekturach jest ponad 6,5 tys. ebooków. Wszystkie dostępne za darmo. Pomóż nam utrzymać i rozwijać ten zbiór! Wesprzyj Wolne Lektury 1,5% podatku!

KRS: 0000070056
Nazwa organizacji: Wolne Lektury

Chcemy, aby każde dziecko w Polsce miało wygodny i bezpłatny dostęp do lektur szkolnych - zróbmy to razem! Wspieraj Wolne Lektury stałą wpłatą!
Kliknij, by dowiedzieć się więcej >>>

Nie umiem błyskotliwie odpowiedzieć na pytanie o to, dlaczego warto wspierać Wolne Lektury. Jedyna rozsądna, jaka się nasuwa, brzmi następująco: Wolne Lektury należy wspierać, bo są.

Filip Springer

Znajdź nasze książki na Legimi! Za każdym razem, kiedy czytasz lub słuchasz Wolnych Lektur w księgarni Legimi, wspierasz naszą bibliotekę - DZIĘKUJEMY!

Zapisz się na newsletter, a nie przegapisz naszych publikacji. Zawsze możesz zrezygnować. Kliknij i podaj adres email

Przyjaciele Wolnych Lektur jako pierwsi mają dostęp do premierowych publikacji. Zadeklaruj stałą wpłatę i dołącz >>>

Audiobooki Wolnych lektur znajdziesz też na naszym kanale na YouTube.
Czy wiesz, że jeśli włączysz subskrypcję, to pomożesz uwolnić kolejną książkę?

Kliknij obrazek, by subskrybować!

Publiczne dotacje nigdy nie pokrywają wszystkich potrzeb biblioteki. Wsparcie czytelników jest niezbędne! Kliknij i dorzuć się!

Książka, którą czytasz, powstała dzięki darowiznom i dotacjom. Biblioteka potrzebuje stałego wsparcia. Tylko czytelnicy, tacy jak Ty, mogą uratować Wolne Lektury. Kliknij i dorzuć się!

Dlaczego warto pamiętać o Kochanowskim, w jaki sposób zmiana akcentu może symbolizować bunt, jak rymować, aby prawie nikt nie zauważył, że rymujecie - wszystkiego dowiesz się słuchając Mistrzowskiej Szkoły Poezji.