Abejingumas: 1 2
Abejonės: 1
Apgailestavimas: 1 2
Apmaudas: 1 2 3 4
Apmąstymai: 1 2 3
Atgaila: 1
Atleidimas: 1 2
Atsisveikinimas: 1 2
Atvirumas: 1
Auka: 1 2 3
Bejėgiškumas: 1
Cinizmas: 1
Dėkingumas: 1
Dorybė: 1
Drąsa: 1 2 3 4
Drąsinimas: 1 2 3
Duotasis žodis: 1
Džiaugsmas: 1 2
Gailestis: 1 2 3
Garbė: 1
Garbingumas: 1
Gobšumas: 1 2
Grasinimai: 1
Grasinimai.: 1
Graudulys: 1 2 3
Gudrybė: 1
Ilgesys: 1 2
Išdavystė: 1
Išgąstis: 1
Išmaningumas: 1
Išmintingumas: 1 2 3 4 5 6 7
Išmintis: 1 2 3 4
Išpažinimas: 1 2
Ištikimybė: 1 2 3 4
Įkalbinėjimas: 1
Įtaigumas: 1
Įtikinėjimas: 1
Įžvalgumas: 1
Jaunystė: 1
Jausmai: 1 2 3 4 5
Kerštas: 1 2
Kurstymas: 1 2
Kvietimas: 1
Likimas: 1
Liūdesys: 1 2 3 4
Maištas: 1
Maldavimai: 1 2
Malonė: 1
Meilė: 1 2 3 4
Mirtis: 1 2
Mūšis: 1
Nepasitikėjimas: 1
Nerimas: 1 2 3 4
Netektis: 1 2 3
Netiketumas: 1
Neviltis: 1 2 3 4
Nuolankumas: 1
Nuoskaudos: 1
Nuoširdumas: 1
Nusiminimas: 1
Nusivylimas: 1
Ordinas: 1
Orumas: 1 2 3 4 5 6
Padrąsinimas: 1 2 3
Padrąsinimas.: 1
Pagalba: 1
Pagalbos šauksmas: 1
Pagerbimas: 1
Pagieža: 1
Paguoda: 1 2 3 4 5
Palaiminimas: 1
Paniekinimas: 1 2 3 4
Papirkimas: 1
Pasigailėjimas: 1 2 3
Pasipiktinimas: 1
Pasipūtimas: 1
Pasitikėjimas: 1
Pasityčiojimas: 1
Pažadas: 1
Peikimas: 1
Piktažodžiavimas: 1
Piktumas: 1 2 3 4 5
Piktžodžiavimas: 1
Piktžodžiavimas.: 1
Pinklės: 1 2
Prakeiksmai: 1
Pralaimėjimas: 1
Praradimas: 1
Priekaištavimas: 1 2 3
Prievarta: 1
Prisiminimai: 1 2
Prisipažinimas: 1
Provokavimas: 1 2
Puikybė: 1
Raginimaas: 1
Raginimas: 1
Rūpestingumas: 1
Rūstybė: 1 2 3 4 5
Ryžtas: 1 2 3
Sąlyga: 1
Silpnavališkumas: 1
Silpnumas: 1
Skausmas: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12
Spąstai: 1
Supratimas: 1
Supratingumas: 1
Susiatarimas: 1
Susidūrimas: 1
Susilaikymas.: 1
Susirūpinimas: 1 2 3
Susitarimas: 1
Šaltumas: 1
Šnabždėjimas: 1
Teisingumas: 1 2
Tėviškoji meilė: 1
Tėvynė: 1
Tiesa: 1
Tikėjimas: 1 2
Tikrovė: 1
Tvirtumas: 1
Užtarimas: 1 2 3 4 5
Veidmainystė: 1 2 3 4 5 6
Viltis: 1 2 3
Žiaurumas: 1 2
Žinia: 1
Žodžio nesilaikymas: 1

Sudabartinta:

* fleksiją, pvz.: vardažodžių dgs. G. formas (kliūtys -> kliūtis), vns. N. formas (priešini -> priešui), vns. Vt. formas (vylį -> vyly), veiksmažodžių liepiamosios nuosakos vns. 3 asm. formas (likk -> lik)

* leksiką, pvz.: Keistutis -> Kęstutis, Jėgaila -> Jogaila, pajiegas -> pajėgas, nepripažinstu -> nepripažįstu

* žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: perdaug -> per daug, dėlto -> dėl to

* joto rašymą, pvz.: jieško -> ieško

* dusliųjų priebalsių rašymą, pvz.: paaugštino -> paaukštino, jug -> juk

* didžiųjų raidžių rašymą, pvz.:

Tėve! argi nieko -> Tėve! Argi nieko

Ricieriai! gerą atnešu jums žinią(…) -> Ricieriai! Gerą atnešu jums žinią (…)

Suvienodintos remarkos.

Adamas AsnykasKęstutisTragedija penkiuose aktuosetłum. Vincas Kudirka

Qui per virtutem peritat non interit.

Plautus

Žmogystės

Kęstutis
Biruta — jo pati [1]
Vytautas — sūnus
Jogaila
Marė — jo sesuo.
Vaidyla — Marės vyras, Jogailos šalininkas
Prora Bilgenas — vadas Jogailos pilies vartų
Butrimas — Kęstučio bičiulis
Aldona
Kunonas, Konradas, Albanas — kryžiokai [2]
Vaidila [3]
Tarnas
Ricieriai [4], vaidilos, ginkluoti dvarininkai, samdininkai.

AKTAS PRIMAS

salė Vilniaus pilyje; didžiosios durys gilumoje; tiesiai ir po kaire durys į kitas pilies sales; kairėj scenos pusėj sėdi priešais ant paaukštinto sosto Jogaila; šaly jo iš vienos pusės stovi Marė, iš kitos Vaidyla

SCENA I

Jogaila, Vaidyla, Marė

VAIDYLA

Ordinas, Susitarimas, Žodžio nesilaikymas Metas jau liautis, didi kunigaikšti,

Nieko neveikus — tai garbės neduoda.

Siųsdamas mane pas kryžiokų mistrą [5],

Tuojau rengeisi ant Kęstučio žemių

Užpult, įsakęs su zokonu [6] tvirtą

Sandorą [7] kurti. Zokons prisirengęs [8].

Tik kunigaikštis užmanymus maino

Ir nesilaiko sandoros įkurtos.

JOGAILA

keldamas nuo sosto

Kalbi per smarkiai!

VAIDYLA

Nėsa [9] tikras tarnas —

Aukščiau statau aš už gyvastį [10] savo

Tavo didybę.

JOGAILA

eidamas nuo sosto ant vidurio scenos

Jei mintis taip ilgai

Nerimas, Susirūpinimas, Apmąstymai Svarsčiau, tai šitam priežastį nešioju

Širdies gilybėj. Kaip tik noriu ranką

Ištiest prie darbo, tai mane sulaiko

Iš mažų metų likę atminimai.

Ir teisus veidas kunigaikščio dėdės

Žiūri į mane ir niekina mane. užsirūpina [11]

Argi galiu aš su vokiečiais tartis

Ir kelti ranką prieš tą, kurs karūną

Ant galvos mano, laimindams, uždėjo?

Luktelėjęs O vienok mane budina [12] iš miego

Įkvėptas balsas, verčiantis prie darbo.

VAIDYLA

Skubintis reikia, nėr kada svarstyti.

Panemunyj jau kiyžiokai ginkluoti.

JOGAILA

Ką sakys Vytauts?

MARĖ

Pervirš atsargus tu.

Vytaučio rankos, kaip matau, bijaisi.

JOGAILA

Jis buvo broliu.

MARĖ

Bet taps priešų tavo,

O priešai reikia išsyk gerai stverti.

JOGAILA

Ir išdavėju likti?

MARĖ

Na tai būk sau

Kęstučio valios įrankiu ir laukki,

Vis nusileisdams, ik neteksi sosto.

VAIDYLA

Kurstymas, Provokavimas Viešpatie, laukti gana pavojinga.

Bevengiant ilgai, gali tavo siekiai

Išeit į viršų, o senis Kęstutis

Tau neatleistų. Ir zokons atkreiptų

Ginklus prieš tave, jeigu jo neremtum

Po sutarimo…

JOGAILA

smarkiai

Vaidyla! Žinoki,

Kad, sukalbėdama su mistru, kryžiokams

Daugiau žadėjai, ne kaip įsakyta.

VAIDYLA

Tai nubausk mane, jei aš tavo mintį,

Išreikštą žodžiais, negerai supratęs.

Atvirai viską pasakyt Kęstučiui.

Išduoki kaltą — tegul galva mano

Santaiką atperk ir dėdės malonę.

Tai tiktai lieka tau, viešpatie, tąsyk,

Jei mintį savo atmainyt ketinsi…

JOGAILA

Tarytum, noras, manyje užaugęs,

Yra man lemtas — netsimainys niekad.

Veltui norėčiau iš savęs išplėšt jį…

Prieš bjaurų darbą veltui širdis purtos —

Einu aš vis tik priešais savo širdį…

Nes mane varo spėka [13] paslaptinga,

Rodo man puikią ateityj karūną,

Rodo Lietuvą, laisvą jau nuo jungo [14],

Žmonių likimą, į rankas man duotą.

MARĖ

Ko abejoji?

JOGAILA

Kokia priešginystė

Troškimų! Rodos norėčiau, kad mane

Pastumtų priešais prievarta…

MARĖ

pasityčiodama

Kad būtų

Priekaištavimas, Provokavimas Lengva, be kaltės, prasilenkt erškėčių,

O rinkti liaurus. užsidegdama Jeiaš būčiau vyru,

Tikrai kiekvieną užmanymą savo

Ginklu priversčiau pavirsti į darbą.

Aš nežiūrėčiau, ar sumažės kaltė,

Gudriai apdumus akis liudytojams.

Prietikius drįsčiau sutikt! O tu, broli…

pro didžiąsias duris įeina Prora Bilgenas

BILGENAS

Pasiuntiniai yr nuo kryžiokų mistro:

Kunons ir Konrads — nor kalbėt su tavim.

VAIDYLA

šnabžda Marei

Stojo ant žodžio.

JOGAILA

Bilgenui

Atvesk tuojau juodu.

Bilgenas išeina; Jogaila sėda ant sosto

MARĖ

šnabžda Vaidylai

Slėpk savo džiaugsmą — iš akių matyti.

Kunonas ir Konradas įeina pro didžiąsias duris

SCENA II

Jogaila, Vaidyla, Marė, Kunonas, Konradas

KUNONAS

atsikreipdamas ant Jogailos

Galingas mistras pasveikina tave.

JOGAILA

Dėkui už tai jam.

KUNONAS

Susiatarimas, Duotasis žodis Mistras nor žinoti,

Kur pasidėjo tavo pažadėjims,

Kurį išreiškei per Vaidylos lapas [15] ,

Iš geros valios sandoros maldaudams?

JOGAILA

Per daug akyvas [16] jūs mistras.

KUNONAS

Jis siuntė

Mus, kunigaikšti, ne dėl akyvybės [17],

Tik, abejodama apie tavo žodį,

Nori patirti, ko dabar tikėtis:

Tavo pagalbos, arba prigavimo [18]?

JOGAILA

rūsčiai, keldamas

Rūstybė, Peikimas Argi jums tinka prigavims minėti?

Jums, kur ikšiolei [19] tik apsimetimo

Mintate duona; kurie tinklais vylių [20]

Svetimą žemę gaudote; per melą

Ir prigavimą svietui jungą teikiat;

Kurie užgulę ant mūs tėvų žemės,

Kaip niekai pintys ant aržuolo seno,

Siurbiate syvus, atžaloms paskirtus,

Ir bjaurius nuodus leidžiat ᶖ jo širdį!

KONRADAS

100

Kam, kunigaikšti, liežuviu kariauti,

Kaltes ant sprando priešninkų kraunant?

Nieks pragaišties da riksmu nepataisė,

Jei tik užmiršo ginti savo namą.

Daužosi bergždžias tiktai pašėlimas.

105

Apveikia protas, dora, Susilaikymas. išturėjims.

JOGAILA

Marei

Šitas kryžiokas tyčiojas iš mūsų.

MARĖ

ramindama

Broli!

JOGAILA

Nurimki! Palengvinau širdį —

Galiu klausyti.

KUNONAS

110

Grasinimai. Dabar, kunigaikšti,

Su mums kariausi. Pasirodei save —

Mes namo grįžtam. Vienok tau mūs zokons

Atlygins gausiai šitą prigavimą

Ir niekinimą mūs brolių! Minėsi!

VAIDYLA

melsdama Jogailą

115

Viešpatie!

MARĖ

taip pat

Ką gi darai tu?

JOGAILA

Tegul sau

Mūs draugininkas pasikalba.

KUNONAS

iškilmingai

Vardan

120

Zokono mūsų, kurs stabmeldžius valdo

Per ženklą kryžiaus, metu tau prieš sostą

Pirštinę šitą,

numovęs ricieriui pirštinę, meta

kaipo apreiškimą,

125

Kad jau apleidžia tave, žemę tavo

Sandoros tiesos; kad mainais tau veikiai

Atnešim kovą, tavo žemei gaisrą

Ir ištrėmimą!

JOGAILA

Užpulti ketinat?

KUNONAS

130

Pats esi kaltas, sukalbą sulaužęs.

JOGAILA

Prievarta, Nuolankumas Dangaus dievystės ir peklos [21] galybės

Tegul paliudys: kad verčiate mane

Prie baisaus daikto. Pasiduodu varui [22],

Kad atsikreiptų žadėta nelaimė.

MARĖ

135

Tai gerai, broli.

JOGAILA

stovinčiam pas duris Bilgenui

Apšauk tuoj šią naktį,

Tegul susirenk ricieriai į Vilnių,

Nes ant Kęstučio ūmai turim ruoštis.

atsigręždamas ant kryžiokų

140

Ar dabar tinkat? Aš jums nusileidžiu.

KUNONAS

Jei, kunigaišti, tikri tavo žodžiai,

Kodėl netiksim. šnabžda Konradui Tai da gudri lapė!

KONRADAS

taip pat Kunonui

Norėjo varo.

JOGAILA

Dabar svečiais būkit!

145

Noriu jus savo namuos pamylėti.

Užmirškim žodį, ištartą persmarkiai —

Atidarysiu jums pilį ir širdį.

kreipdamasis ant Vaidylos

Eiva, Vaidyla, karui prisiruoštų.

išeina pro didžiąsias duris, paskui jį Vaidyla ir Marė

SCENA III

Kunonas ir Konradas

KUNONAS

žiūrėdamas paskui išeinančius

150

Įžvalgumas, Gudrybė Gudrus lietuvis, sukti jojo norai,

Tik jam netenka mūs zokono proto.

Tinklus užtaiso, žadinas lyg vaikas,

Ik pats į juosius nepaklius ant galo.

Užglėbt norėtų su mūsų pagalba

155

Tėviškę dėdės, o paskui prieš svietą

Suverst mums visą kaltės sunkinybę

Už Žemaitijos menkutį sklypelį.

Bet zokons žino gerai siekius savo

Ir neis tarnauti vaikiščio puikybei.

KONRADAS

160

Zokons tur galvą! Tykodams laimėti,

Gudriai į sląstas [23] įveja sau žvėrį:

Su ranka viena štai Jogailą stumia

Priešais jo dėdę; su kita Kęstutį

Persergės tyčia, norėdamas juodu

165

Tiktai suerzint ir įtraukt į kovą,

Idant iš griaučių brolžudingo [24] karo

Lengva jau būtų sugraibstyt Lietuvą.

KUNONAS

Supranti aiškiai, nors da esi jaunas,

Koki prie siekio keliai greičiau veda.

170

Žinai, kaip reikia stabmeldžiai apveikti

Be aiškaus varo, be aukų daugybės,

Dėl to ir siuntė tave, kad Lietuvą

Mitriai [25] pakreiptum.

KONRADAS

Tai lengva — tik reikia

175

Neleist, kad gautų katra [26] pusė viršų.

Jeigu nelaimė vieną jų prispaustų,

Iš makščių kardą privalome traukti

Silpnam pagelbėt ir dilgint puikybę

Jauno Jogailos ir skausmus Kęstučio;

180

Nuolat vis judint ir laukt, iki juodu

Pasijus sykį pajiegas išbaigę.

Įeina Vaidyla ir Marė.

SCENA IV

Kunonas, Konradas, Vaidyla, Marė

VAIDYLA

Žinia, Veidmainystė Ricieriai! Gerą atnešu jums žinią:

Dabar Jogaila trankosi, kaip levas [27],

Ir su liepimais pasiuntinius vaiko.

185

Taigi uždegsim kariškuosius laužus,

Saldei [28] nespėjus trissyk apsisukti.

KUNONAS

Skubintis reikia.

MARĖ

Nors kartą matysiu

Po mūsų kojoms tą puikumą senio,

190

Kursai mus niekin.

KUNONAS

Sesuo kunigaikščio

Tur kunigaikščių ir dvasią.

MARĖ

Man gėda,

Kad mes taip ilgai niekinimą kentėm.

KUNONAS

195

Didžiausias džiaugsmas tas, kurį pagimdo

Ilgas troškimas…

įeina pro didžiąsias duris Bilgenas.

BILGENAS

Esmi jūsų tarnas,

Svečiai garbingi, kunigaikščio siųstas

Butams parodyt, kurie jums paskirti.

200

Eikite paskui.

Kunonas ir Konradas išeina paskui Bilgeną pro duris tiesiai

SCENA V

Vaidyla ir Marė

MARĖ

linksmai apsikabindama Vaidylai už kaklo

Piktumas, Paniekinimas Vaidyla! Ant galo

Kruviną piršlį nusiųsim Kęstučiui

Ir pilyj jojo vestuves iškelsim!

Nenorėj tąsyk atvykt ant vestuvių

205

Mudviejų, tardams, kad ta moterystė [29]

Jų, kunigaikščių, giminę suteršia.

Ir drąsiai skelbė, niekino prieš svietą

Tave ir mano moterišką gėdą.

Dabar težino, kad mane yr vedęs

210

Ricierius vyras — ne pienburnis kokis.

VAIDYLA

Kad mane vieną paniekinims siektų,

Aš, žmogus prastas, ant to nežiūrėčiau.

Bet savo meile tu mane iškėlei.

Tai kada mudu abu plaka smūgiai

215

Apkalbos svieto, dėl tavęs užaugo

Mano krūtinėj puikums ir prisiekiau

Pagiežą kurti ik paskutinujų,

Nėsa aš tavo.

MARĖ

Jausmai, Meilė, Prisipažinimas Vaidyla! pati aš

220

Įspėt nemoku, ar neužkerėjai

Tu mano širdį, jei taip karšta meile

Ji užsidegus? Štai visi man sako,

Tu žemai kilęs, o tu man ant žemės

Žvaigžde išrodai už visus galiūnus

225

Šviesesnė. Sako, negražus — gražesnis

Tu man už aušrą, kur danguje žiba.

Sako, tarp svieto esąs tu gudriausias,

Pilnas piktumo, kaip nuodų gyvatė,

O aš greitesnė gert iš tavo lūpų

230

Aitriuosius nuodus, ne kaip saldumynus.

VAIDYLA

Ar myli mane?

MARĖ

Myliu tavyj viską,

Kas gera, pikta, kas žema, ar aukštat

Bjaurumą stengiuos paverst į gražumą,

235

Branginu viską, kas tik tau brangu yr.

Nekenčiu lygiai, kas tau yr nemiela.

Kas tave žeidžia — priešninkas mano,

Kas pakels ranką ant tavęs — prapulti

Turi. Aš viską, viską tau pavesčiau:

240

Ir jausmus žmogaus, ir ryšius šeimynos,

Tėvynę, tiesą, liuosybę [30], ir brolį,

Ir saulės šviesą.

VAIDYLA

Nekalbėk taip garsiai,

Mano brangiausia, gali mus prapuldyt…

MARĖ

245

Nebijau nieko, geidžiu aš tik vieno:

Po tavo kojų sugriauti pasaulę

Ir iš jos griaučių laimėt tau karūną,

Su dievų ženklu, arba ženklu kryžiaus —

Tai man vis viena! Jau arti tas laikas.

VAIDYLA

250

Liauk, nesikarštink! Tenežino ausys

Minties, kurioji širdyj pasirodys…

Tetyli lūpos…

pro kairesias duris pasirodo Jogaila

SCENA VI

Vaidyla, Marė, Jogaila

JOGAILA

Nerimas Dabar pilyj kurčia.

Išsiuntinėjau sargus, kur tik reikiant,

255

Turime kantriai šiek tiek palūkėti…

Nuobudu laukti, laukimas kankina.

Nes prie ko sykį esmi užsidegęs,

Norėčiau, rodos, kad ūmai [31], su vėjais,

Viskas įvyktų.

VAIDYLA

260

Užmanymą tankiai

Nuo pasiekimo skiria ilgas tarpas,

O geismai reikia malšint, jeigu norim

Pasiekt. Nelengva prieit aukštas siekis.

pro didžiąsias duris skubiai įbėga Bilgenas

SCENA VII

BILGENAS

Jogailai

Viešpatie! Teikis [32] išrasti pagalbą!

MARĖ

265

Ką sakai, Prora?

BILGENAS

Visai netikėtai,

Tartum perkūnas, Kęstutis apsupo

Vilnių.

MARĖ

Meluoji!

BILGENAS

270

Dievaž! Nemeluoju!

Nebuvo nieko, kas būtų sulaikę,

Tai tiesiog eina jau prie pilies vartų.

Išgąstis, Netiketumas JOGAILA

Dabar daryt ką?

MARĖ

Jogailai ir Vaidylai

Priekaištavimas, Raginimaas Kas gi jūs? Sakykit.

275

Ar piemenukai? Ar vaikai bepročiai?

Jeigu prileidot taip lengvai suimt jus.

Kur atsargumas? Kur apsižiūrėjims?

Taip ilgai, broli, purteisi, rengeisi

Ir laiks prašoko. Kęstuts nesipurto,

280

Tur būt suuodė ir ištiko tave.

Ginkis dabartės!

JOGAILA

Veltui būtų gintis,

Išsiuntinėti ginkluoti kareiviai,

Pilyje tuščia…

MARĖ

285

Ir mes, kaipo niekšai

Šliaužėti turim prieš Kęstučio valią

Ir nuo jo melsti malonės…

VAIDYLA

Man rodos,

Su linksmu veidu, lyg tikri bičiuliai,

290

Atidarykim vartus pilies mūsų,

O metę gintis, kas suerzint gali,

Priimkim dėdę su jo draugkareiviais [33],

Kaip svečius savo.

JOGAILA

Bilgenui

Daryk, kas sakyta:

295

Vartus atdaręs, padoriai pasveikink

Ir vesk į pilį!

Bilgenas išeina pro didžiąsias duris

Marei Nuvaryk nuo veido

Apsiblausimą — sutikt reikia svečias.

MARĖ

300

Jeigu tu moki, tai būki sau linksmas.

Man per daug skauda paniekinims mano,

Kad da galėčiau šliaužioti prieš dėdę,

Lenktis prie kojų, dargi šičia Vilniuj.

JOGAILA

Marei

Susilaikyki!

MARĖ

305

Sugėdinti tapsim,

Ir mus, įniršęs, sumindžios, kaip sliekus.

Lieps mano vyrą suimti.

VAIDYLA

Marei

Jis visko

Turbūt nežino. Kunigaikštis mane

310

Neišduos, taigi nėr ko nerimauti…

už scenos girdėt rago balsas

JOGAILA

Girdėt Kęstučio skardus rago balsas.

Sveikinkim svečią linksmi ir nudžiugę.

prisiartina prie didžiųjų durų, pro kurias įeina Kęstutis, paskui jį Butrimas, vaidila ir dalis apginkluotų draugkareivių

SCENA VIII

Vaidyla, Marė, Jogaila, Kęstutis, Butrimas, vaidila, ricieriai

KĘSTUTIS

O ką, brolike? nukritau netyčia,

Kaip koks perkūnas, stovint giedriai dienai.

315

Ketinai Trakuos, vokiečius užkvietęs,

Mane pasveikint. Aš aplenkiau tave.

Kaip tikras tėvas to krašto, turėjau

Atsargų delną pakelt prisidengtų

Nuo išdavimo padermės ir žemės.

JOGAILA

320

Dėde!…

KĘSTUTIS

Skausmas, Apmaudas, Rūstybė Netepki veltui melo žodžiais

Tu savo lūpų… Žinau juk aš viską.

Ir sudrebėjo sena širdis mano

Iš skausmo. Tu! Tu! Priešininkų vadas!

325

Mylėjau tave, kaipo savo vaiką,

O tu tuotarpu, išvien su kryžiokais,

Norėjai mane apsukti, išduoti,

Ir ant karštų da pelenų tėvynės

Dalintis pelną. Kad tu butum vienas

330

Šokęs prieš mane, norėdams atimti

Man sostą, garbę; kad žmogžudžius butum

Slapčia užsiuntęs mano žilus plaukus

Krauju suteršti — būčiau tau atleidęs.

Bet neatleisiu sukalbos su priešais

335

Ir išdavimo tėvynės.

VAIDYLA

Juk tankiai

Mus, kunigaikšti, apgauna paviršius,

Jei geiduliai tik uždengia teisybę.

Tegulgi protas, prie nuotarių linkęs,

340

Apsvarstyt teiksis…

KĘSTUTIS

užsidegdamas

Tylėk, tu gyvate,

Sutepusioji kunigaikščio namą,

Patalą, sostą ir giminės garbę!

Ir tu da drįsi į akis kabintis?

345

Dangstyk niekšystę, kurios esi pilnas,

Ir stumk Jogailą prie darbų bjauriausių,

Bet neišdrįsk man, šunie, šičia loti!

MARĖ

prišokdama prie Kęstučio

Piktžodžiavimas. Dėde! Man vyro neniekink prieš svietą,

Nes kaipo vanags į akis tau šoksiu.

350

Turi mus rankoj — budeliu gali būt,

Vienok neniekink!

KĘSTUTIS

Rūstybė Pašėlusi tavo

Širdis nuo garo geidulių šlykščiausių

Išvilko savo gėdą ant mėšlyno

355

Ir tyrą meilę šeimynos sutraukė,

Kad tik galėtų pakakint nešvankų

Troškimą. Taigi kęsk paniekinimą

Pačios uždirbtą!

MARĖ

grumodama

Dėde! Žodžius šituos

360

Aš tau priminsiu!

KĘSTUTIS

Gana aušint burną.

Butrimui Butrime! imki sargus ir nuveski

Kalinius šituos! rodo Vaidylą, Jogailą ir Marę

Tegul gerai žiūri!

365

Gal neužilgo Vytauts pasirodys

Ir mano žmonės susirinks į Vilnių.

Kaip kunigaikščio bus visa šeimyna,

Sudysim tave, Jogaila… tyliau kaip sūnų.

Butrimas išeina su apginkluotais sargais, vesdamas Vaidylą, Jogailą ir Marę pro didžiąsias duris

SCENA IX

Kęstutis ir vaidila.

KĘSTUTIS

Apmaudas, Skausmas Liūdnas likimas senio, peržengusio

370

Dienas ir kartą, kuri jį išleido,

Kada matydams, kaip iš akių nyksta,

Ką garbino pats ir į ką tikėjo,

Stovi nutirpęs naujų žmonių tarpe,

Ir nepažįsta, kokios jųjų mintys,

375

Ir nesupranta jau nė vaikų savo.

Spaudžia man širdį, žiūrint, kaip tikėjims,

Senas mūs būdas, teisumas, dorybė

Šiandien suminti, kaip Lietuva yra,

Kaip auga naujos kartos, kurios laužo

380

Dangaus ir žemės tiesas. Geriau būtų

Į aną svietą keliaut ir ten miškuos

Narsiai medžioti su prosenių dvasioms,

Palikus žmones, jų ligotas širdis

Naujiemsiems vadams ir naujajam mokslui.

385

Bet dievai nori, kad traukčiau ik galo,

Kaip paskutinis praeities globėjas.

VAIDILA

Paguoda, Padrąsinimas Už tai tu gausi paskui nuo jų garbę,

Kokia retai kam iš žmonių patenka:

Lietuvos žemėj skambės tavo vardas,

390

Darbų garbingų vainike įpintas;

Tu nepradingsi, kaip paprastas žmogus,

Nors tave liūdnas ištiktų likimas;

Nuo akių miegą mirties nubaidysi,

Į dangų lėksi nuo gedulių laužo;

395

Ant puikaus žirgo, auksu apsirėdęs [34],

Su ragu turo, po miškus skraidydams,

Balsiai į kovą didžiavyrius šauksi,

Kurstydams viltį tų, kur abejoja,

Ir jų tvirtybę, iki, tavęs klausant,

400

Neatgims dvasios per kančias ir kraują.

pro duris tiesiai įeina Butrimas su keletu ginkluotų sargą, vesdamas su savim Kunoną ir Konradą

SCENA X

Kęstutis, vaidila, Butrimas, Kunonas, Konradas ir ginkluoti sargai

BUTRIMAS

įeidamas

Viešpatie! radęs vienoj pilies salėj

Vokiečius šituos, du kryžiokų žalčius,

Atvedžiau. Rasi, likę šičia, tyko

Ir su Jogaila slapčia ved derybas.

405

Turėdams juodu dabar savo rankoj,

Gali per kančią išgriebti teisybę.

KĘSTUTIS

Orumas Nereik to, Butrim! Ne ricieriaus darbu

Kęstutis save nesutepė niekad:

Ant kovos lauko imasi su priešais,

410

Vienok beginklio anaiptol nelypsto.

Žinot nenoriu, ką juodu čia veikė,

Gana, kad esti po lietuvių stogu…

atsikreipdamas ant Kunono ir Konrado

Ricieriai! esat laisvi nuo šio laiko —

415

Bet, jeigu norit padaryt man džiaugsmą,

Meldžiami, likkit svečiuose pas mane!

KUNONAS

Pagerbimas O kunigaikšti! Visas svietas žino,

Kad tu teisingas ir ricierių žiedas,

Norint da krikštas tavo stabmeldystės

420

Nenumazgojo. O idant matytum,

Kaip aukštai tave mūs zokonas gerbia,

Kunons ir Konrads tavo svečiais lieka.

KĘSTUTIS

Butrimui

Eiva, sens drauge, pokilį prirengsim

Aukštiems sveteliams pamylėt padoriai.

425

Ik da sudaušim su geležim ginklų,

Galime šiandien su taurėms sudaužti.

išeina pro didžiąsias duris, paskui jį išeina Butrimas vaidila ir sargai, į jų vietą; luktelėjus, įlenda Albanas ir stovi ties durimis neužtėmytas

SCENA XI

Kunonas, Konradas ir Albanas

KUNONAS

Peranksti tapo persergėta Kęstutis;

Neparanku mums apsupimas Vilniaus.

Albanas kaltas.

ALBANAS

išeidamas ant vidurio.

430

Aš nepripažįstu

To nusprendimo…

KUNONAS

Albane!

ALBANAS

Išpildžiau,

Kas tik man liepta — o kad Kęstuts greitas,

435

Ne mano kaltė. Atsakau už viską…

Raskim geresnę mūsų kalboms vietą,

Nes ausis turi kartais net ir sienos.

KUNONAS

Teisybė, eisim.

Kunonas, Konradas ir Albanas išeina, į jų vietą sugrįžta pro didžiąsias duris Kęstutis, atsivesdamas Birutą, Aldoną ir Vytautą

SCENA XII

Kęstutis, Biruta, Aldona, Vytautas, paskiau Butrimas

KĘSTUTIS

duryse

Jausmai, Prisiminimai, Jaunystė O, gerai pataikėt,

440

Po mūs imtynių ant pačių linksmybių.

Noriu čia, Vilniuj, šiek tiek nusižadint.

Paminėt laiką, kada buvau jaunas

Ir prie Birutos, da pilnos skaistumo,

Aš meilinausi. Žila paukštužėle,

445

Pameni mūsų tas dienas laimingas,

Saldintas midum…

BIRUTA

Et, tamista, liautum

Dalykus tokius prie vaikų minėjęs.

KĘSTUTIS

Ką gi tai kenkia? Argi neteisybė,

450

Kad mudu buvom jauni, kad jaunumas

Ant galvų mūsų spinduliais virpėjo?

Mudu iš meilės žibėjom saulėti,

Pilni varsos tos, kurią turi kvietkos [35]…

Da šiandien žmogui, tuos laukus atminus,

455

Širdyje tirpsta…

kreipdamasis ant Birutos

Juk mudviem, gegute,

Nebloga buvo?

BIRUTA

Tai, darkaisi, seni!

KĘSTUTIS

460

Gerai, kad seniai valandėlę saldžią

Gal da atkasti; kitą tokią dieną

Negreit sulauksi.

kreipiasi ant Vytančio

Ko tu, Vytaut, tokis

465

Lyg apsiblausęs?

VYTAUTAS

Tas… Jogaila… Tėve…

KĘSTUTIS

Tai nieko pikto, ką pabus užtvertas.

Bet jis tau rupi labiau, ne kaip tėvas…

Užtarimas VYTAUTAS

Tėve, jis šiandien nuskriaustas.

KĘSTUTIS

470

Rūstybė Iš tikro?

Na tu man šitaip… Kada jisai taikos

Iš pasalų mus vokiečiams išduoti,

Tai nėr skriaudimo; o kad aš, kaip tėvas,

Noriu pabausti ištvirkusi vaiką,

475

Tai sūnus mano prieš mane. Varguoliai

Esam mes, seniai!

VYTAUTAS

Užtarimas Tėve nenorėjau

Užgauti tave — bet pažvelgti teikis…

Per toli, rodos, paleidai rūstybę,

480

Jį kalėdams namuose jo pačio.

Daug prasikalto Jogaila, tai tikra,

Bet nieks negali juk nužeminimą

Su giedria širdžia ramiai išturėti,

Tarytum kelmas. Užgavims opesnis

485

Už nuskriaudimą ir pagiežą gundo,

žiūrau ant savęs: tegul atsitiktų

Su manim šitaip, nė pats nežinočiau,

Ką bedarąs aš.

KĘSTUTIS

Keistas jūs, jaunųjų,

490

Matyti karštis. Vyresniųjų mokslas

Jus duria, žeidžia ir gėda nuo tėvo

Priimt baudimas. Vienok nėra gėdos

Jį užpelnyti, švelniau Nors aš, vaike, kietas,

Vienok nė piktas, anė užsispyręs:

495

Reikėj parodyt, kad su manim darbas

Ne vyžos pynims, o kalėjims visas —

Tai tik ant juoko. Nori, kad paleisčiau?

VYTAUTAS

Taip kaip už brolį, užtariu.

KĘSTUTIS

kreipdamasis ant Birutos

Tu, motin,

500

Su sūnum eisi?

BIRUTA

Reikia jis paleisti.

KĘSTUTIS

Sprendžiate švelniai, kreipiasi, juokaudamas, ant Aldonos

Na, tai Aldona nors

Prilaikys mane — da padidins bausmę.

ALDONA

505

Šiuo žygiu, tėve, ir aš priešais tave.

KĘSTUTIS

Visi prieš mane — pati, vaikai — eina!

Ar nepaliepsit paleisti ir Marę,

O net Vaidylą?

ALDONA

sudėdama rankas prašymui

Paleiski, tėveli!

KĘSTUTIS

510

Vaidylai reiktų ant šakos kaboti.

Su jums daryt ką? Aš rūpesčio apimts,

O jūs tik žinot dalinti malonę.

įeina Butrimas pro didžiąsias duris

ALDONA

Kęstučiui.

Pasigailėk jų, juk tu maloningas.

KĘSTUTIS

užtėmijęs Butrimą

Pasigailėjimas, Sąlyga A, tu čia, Butrim? — tai ką jau darysi —

515

Kalinius mūsų atvesk ir kryžiokų

Paprašyk vyrus. Linksminsimės lygiai

Išvien vardan sandoros ir meilės.

Butrimas išeina tiesiai; Kęstutis, atsikreipdamas ant Vytaučio, rimtai

Vytautai! Reikia turėti grebežius.

520

Jogaila šiandien klaidžiais takais eina.

Rodos, kiekvienas supras mano žingsnį,

Jeigu aš Vilnių sau pasilaikysiu.

tiesiai įeina Kunonas, Konradas, Albanas

SCENA XIII

Kęstutis, Biruta, Vytautas, Aldona, Kunonas, Konradas, Albanas

ALDONA

pamačiusi Konradą

Jisai!

KĘSTUTIS

Ką?

ALDONA

525

Nieko.

KĘSTUTIS

Taip išblankęs veidas.

ALBANAS

Konradui tyliai

Dabar laikykis!

KĘSTUTIS

rodydamas kryžiokams namiškius

Tai mano šeimyna,

Ricieriai teisus.

Kryžiokai pasveikina

ALDONA

nuošaly

530

Tartum, šmėkla kokia!

Taip atsimainęs.

KĘSTUTIS

rodydamas Vytautą

Vieną turiu sūnų,

Kuris man liko. Dievai maloningi

Į namus mano leido štai rodo Aldoną dukrelę —

535

Ji man geresnė už dukterį tikrą,

Tik nelaiminga.

VYTAUTAS

Pati išdaviko.

ALDONA

Tėve!

KĘSTUTIS

Liežuvį, Vytaut, turi skaudų —

540

Neprivalai tu žeist seserį savo.

kreipiasi ant Aldonos

Mano vaikeli, tu nusiraminki.

pro didžiąsias duris įeina Butrimas, Jogaila. Marė, Vaidyla ir keletas ricierių

SCENA XIV

Tie patys, Butrimas, Jogaila, Marė, Vaidyla, ricieriai

KĘSTUTIS

Jogailai rimtai

Atleidimas, Malonė Jogaila! Dručiai [36] užrūstinai mane —

Tai jau praėjo. Turiu ranką karštą,

545

Bet ne keršingą. Prasikaltai sunkiai,

Tiktai tu klydai, kaip paprasta jaunas.

Taigi aš pirmas tau paduodu ranką.

ištiesia ranką Jogailai, kuris ją ima ir bučiuoja Kęstučiui į petį

JOGAILA

Dėde…

KĘSTUTIS

Jogailai

Tark ačiū Vytaučiui; tas vaikas

550

Už tave stojo net prieš savo tėvą.

JOGAILA

apkabindamas Vytautą

Miels mano broli!

KĘSTUTIS

Aš viską užmirsiu,

Visiems atleisiu, tik statau nuo savęs

Sąlygą vieną.

JOGAILA

555

Sutinku ant visko.

KĘSTUTIS

Visos tos žemės aš esmi juk sargas

Ir jos rubežiai [37] man pridera ginti.

Šiandien, bematant, kad bendriems senovės

Ryšiams sutraukdint svetimi prileisti,

560

Reikia daugiau man spėkų apginimui

Į savo ranką. Sandoros grebežiui

Palik man Vilnių.

JOGAILA

nekantautas

Ar Vilnių?

KĘSTUTIS

Tą auką

565

Padaryk seniui, kad būtų ramesnis.

Jogaila šnabžda kasžin ką su Vaidyla.

Ką? Ar sutiksi?

JOGAILA

valandėlę paabejojęs

Paskirtą man bausmę

Turiu priimti.

KĘSTUTIS

570

Tai ant šventos vietos

Eisim! tegul ten Jogaila apreiškia

Prieš visus žmones, ką yr pažadėjęs.

Ar taip gerai bus?

JOGAILA

Pažadas Išpildysiu viską.

KĘSTUTIS

575

Meldžiami paskui.

Kęstutis eina pro didžiąsias duris, paskui jį pamažu eina kiti; Konradas nori išeit paskučiausias, tik prisiartinusi Aldona jį sulaiko; tuo tarpu visi išeina, išskyrus Konradą ir Aldoną

SCENA XV

Aldona ir KONRADAS

ALDONA

Ridenau! Palauki!

KONRADAS

Ko reik nuo manęs?

ALDONA

Nežiūrėk rūsčiai taip!

Nes tokios akys atima man drąsą,

580

Ištart neduoda užbaugintą žodį.

KONRADAS

Tai paleisk mane!

ALDONA

Jausmai, Skausmas Leisti? Ne! Greičiau aš

Po tavo kojų kaipo akmuo pulsiu,

Krutino savo tau kelią užtversiu,

585

Idant sumintum sergančią man širdį.

Leisti! Dabartės! Pamačius vėl tave

Prie savo šono po tiek ilgų metų,

Vien ašarose, geiduliuos praleistų,

Po skausmų mano, kurių nepritinko

590

Našlaitės daliai…

KONRADAS

Abejingumas Nesuprantu nieko.

Tur būti tavo protą yr užgavęs

Koks slaptas skausmas. Varguole! Nerasiu

Aš tau pagalbos.

ALDONA

595

Jausmai Nekalbėki šitaip!…

Ir nesislėpki prieš mane! pažįstu,

Nors ir kitoks tu, kad nieks iš mūs krašto

Jau nepažintų tavęs, anė seniai

Iš tavo veido nesuprastų nieko.

600

Nors atsimainęs esi visam svietui,

Prijautė tave širdis pačios tavo.

KONRADAS

Tu sapnus nori imti per teisybę.

ALDONA

Ar iš akmens tu? Kad širdies nenori

Ant valandėlės parodyt man, tiek jau

605

Kentusiai daugėl. Tau neišmėtinėsiu [38],

Tavęs nišduosiu net pačiam Kęstučiui,

Tiksiu su tavim persiskirt ant amžių,

Tiktai ištark man tu meilės žodelį,

Kad esi mano…

KONRADAS

610

Klysti varguolėle:

Nepažinojau Lietuvoje nieko,

Pirmąkart šičia…

ALDONA

Liūdesys O, nebūk toks kietas, .

Kada glaudžiuosi prie tavo krūtinės!

615

Ar tai turi man…Tik paniekinimą,

O daugiau nieko? Juk mane mylėjai?

Karštai mylėjai… O aš ik šiai dienai

Tave, kaip dievą, myliu vis, nors mano

Dalis liūdna taip ir karti begalo.

620

luktelėjusi

Tu užmiršai gal gyvenimą savo?

Galėjo kokių žolių kas užduoti

Ir numarinti atmintį, kas buvo…

Tikrai taip! Betgi palaukki!… Aš viską,

625

Viską priminsiu, o tie atminimai

Tikrai suminkštins ir sugraudins širdį,

luktelėjusi, svajodama

Ar pameni tu ežerą tą didį?

O ant jo kranto aukštą stačią uolą,

630

Kur tylią naktį nuvedžiau aš tave?

Tu, ant mėlsvumo dangaus atsimušęs,

Apie Lietuvą kalbėjai ir priešus,

Apie aukas tas, kurios nešti reikia,

Apie gąrbingą didžiavyrių kelią.

635

Kalbėjai apie amžinąją garbę,

Nusiminimą — rodos seseris dvi.

Nors klausiau tąsyk akylai, gėrėjaus,

Bet širdį buvo lyg baimė apėmus;

Taigi tolydžio dangsčiau tavo lūpas

640

Bučiavimais aš, taip ilgais, kaip amžis…

Tas glamonėjims… Sidabrinis menuo…

Keistos svajonės… Laimė ne tos žemės…

Garbė ir meilė, gailestis ir baimė —

Viskas į vieną sumišo čielybę [39],

645

Kurios jau niekas iš širdies neišlups man —

Ir regiu viską, matydama tave!

Pameni viską?

KONRADAS

Gailestis Labai tavęs gaila.

Pusiau sumišus, liūdna kalba tavo

650

Rodo, kad vyras pamesti turėjo…

Paprastas daiktas!

ALDONA

Jausmai, Meilė, Ilgesys Tai nenori nieko

Atmint, beširdi? Tikies įkalbėti,

Kad sumišau aš iš didelio skausmo,

655

Kaip kitiems rodos. Kada tu prapuolei,

Pasklido garsas, būk jau tu priėmęs

Svetimą būdą, kitų dievus, likęs

Net išdavėju namų ir tėvynės.

As viena niekam tikėt nenorėjau,

660

Numaniau tame gilią tavo mintį.

Paskui šnekėjo, kad jau tu negyvas.

Aš taip gi niekam netikėjau. Laukiau

Ir laukiau tavęs pargrįžtant. Už tai gi.

Dabar sviets sako, kad sergu, būk protas

665

Mano pamišęs. Tegul žmonės šneka!

Betgi tu vienas neprivalai šito

Dalyko skelbti apie moteriškę,

Kuri tavimi taip išsitikėjo

Ir da už tave kentėt malonėtų.

670

Pasigailėk jos ir, kaipo keleivis,

Nors praeidams tik, žodžius tuos ištarki:

„Myliu aš tave, Aldona!”

klaupia prieš Konradą

KONRADAS

labai susigraudinęs

Aldona!

duryse pasirodo Albanas.

ALDONA

pašokdama nuo žemės ir puldama Konradui į glėbį

Vyre!

SCENA XVI

Aldona, Konradas, Albanas, paskui Kęstutis, Vytautas, Biruta, Butrimas, Jogaila, Marė, Vaidyla, vaidila, Bilgenas ir ricieriai

ALBANAS

pribėgdamas prie Konrado.

675

Ką dirbi? Visi judu mato.

KONRADAS

pamatęs ateinančius ir atstumdamas Aldoną

Traukis! Atsiimkit sumišusią šitą!

Aldona atsitraukia, persigandusi ir nusiminusi

KĘSTUTIS

Konradui

Ricieriau! mano dukters neniekink!

Ką ji kalta yr, kad mirusio žmogaus

Visur šešėlį ir mato, ir girdi?

680

Reikia gailėtis kvietkos, kuri vysta.

Aldonai

Eiva, vaikeli, tave suraminsiu!

Aldona puola jam į glėbį; uždanga nusileidžia

AKTAS ANTRAS

salė Trakų pilyje, prastai įtaisyta, papuošta medžioklės ženklais ir apkabinėta ginklais; didžiosios durys gilumoje; po kaire ir tiesiai durys šoninės; Biruta ir Aldona sėdi ant aržuolinių kėdžių, Biruta su verptuvu

SCENA I

Biruta, Aldona

BIRUTA

Kaip tik užtrunka kur norint Kęstutis,

Tai jau nerimsti ir nieks tau nemiela:

685

Anė dainelė, anė kaip tarnaitės

Pasakas seka; nieks mūs lepunėlės

Nesuramina; o Biruta tave

Taip gi juk myli.

grūmoja Aldonai

690

Tu nedėkingoji!

ALDONA

Nerimas Mano močiutei prasikalstu tankiai,

Bet man vis rūpi priepuoliai tų žygių

Ir kovų. Rodos, imtum ir issiųstum

Paskui jį dvasią.

BIRUTA

695

Padrąsinimas Ką gi padarysi —

Toks mūs likimas. Aš būdavo taip gi

Drebu iš baimės, nuolat verkiu vyro,

Matydama jį vis tiktai kariaujant,

— O namie niekad. Nuo pačių vestuvių

700

Tik sumišimai, kovos ir medžioklė.

Reik moteriškei prie šito priprasti,

Kad ne jai vyras. Be reikalo skųstis,

Jeigu pavojaus ieško vis po svietą.

Reikia tik slėpti rūpestis ir laukti.

pro duris pasirodo Kęstutis

SCENA II

Kęstutis, Biruta, Aldona, paskui Konradas

KĘSTUTIS

įeidamas

705

Sveiki!

ALDONA

bėgdama prie Kęstučio

Tėvelis!…

Kęstutis sveikinasi, apkabindamas Aldoną ir Birutą

BIRUTA

Vėlai, mano seni,

Grįžti namo. Jau dabar neišleisim,

Pririšim tave kur prie lovos kojos.

710

Turėsi betgi ik žiemos palaukti,

Ik ant meškų reiks.

KĘSTUTIS

Susirūpinimas Mielai aš su jumis

Ilgiau pabūčiau. Žmogui nusibodo

Ginčai ir ginčai. Nesiliauja maištas!

715

Vaidintis reikia su gimine savo.

Čia su Jogaila, ten Narimants vėlei,

Arba Skirgaila… Ir taip dienos plaukia…

O vokietėms sėdi ant mūs sprando

Ir traukia naudą, čia mums besipjaujant.

BIRUTA

720

Užtrukai ilgai. Aldona nuliūdus

Manė, kad tu jau Naujapilėj likęs.

KĘSTUTIS

Turiu mat stambią odą, likau sveikas.

Ir sugriebiau da jums lapės pyrago,

Išdykėliams dar akstinus [40] apglostys,

725

Ilgesnį laiką tikiuos pasilsėti.

Negreit išgirsim, aukaujant į kovą.

Gal ir senatvę pabaigsiu laimingas,

Be rūpesčių jau, namučiuose savo,

Štai prie Birutos, Aldonos ir midaus.

pro didžiąsias duris pasirodo Konradas; Aldona, pamačiusi jį, taikosi susivaldyt

KONRADAS

įeidamas

730

Vijausi paskui, kunigaikšti! Taigi

Nė nesiklausęs įeinu.

dairosi įžymiai ant Birutos ir Aldonos, norėdamas parodyt, kad tik dviesia norėtų kalbėt

KĘSTUTIS

Birutai ir Aldonai

Išeikit!

Biruta ir Aldona išeina pro kairiąsias duris.

SCENA III

Kęstutis ir Konradas

KĘSTUTIS

miemodamas akimis Konradą

Ką pasakysi?

KONRADAS

Persergėsiu [41] tave.

735

Lėkiau su tuomi paskui [42], tartum paukštis.

Bet per vėlai jau susitinkam mudu.

KĘSTUTIS

su paniekinimu

Paniekinimas Tu? nori mane persergėt?

KONRADAS

Tu Vilnių

Saugok!

KĘSTUTIS

kaip anksčiau

740

Iš kur gi tas rūpestingumas?

KONRADAS

Daugiau aš nieko negaliu sakyti,

Bet apsvarstyki, ką daryt.

KĘSTUTIS

šaltai

Svarstysiu.

Konradas, linktelėjęs, išeina pro didžiąsias duris; Kęstutis žiūri paskui jį, įstebeilijęs akis, ir valandėlę užsirūpina; neužilgo įbėga skubindamas Butrimas bu sulaužytais ginklais

SCENA IV

Kęstutis ir Butrimas

BUTRIMAS

susijudinęs

O kunigaikšti!

KĘSTUTIS

745

Nerimas Butrime! Negerą

Lemia tas ūmas tavo sugrįžimas

Ir audrą dvasios išreiškiantis veidas.

BUTRIMAS

nusiminęs

Netektis, Pralaimėjimas Viešpat, žiūrėki! Štai sutrukęs šarvas,

Per kurį gėda ricieriaus matyti.

750

Viešpatie! Velyk nė neklauski manęs,

O išsyk galvą paliepk man nukirsti

Ir krauju gėdą uždengki nuo svieto!

Pavedei man tu Vilniaus apginimą.

O aš apreiškiu: kad Vilniaus netekom!

klaupia prieš Kęstutį, uždengdamas rankomis veidą. Kęstutis stovi valandėlę prislėgtas skaudaus įgūdžio

KĘSTUTIS

prikeldamas Butrimą, švelniai

755

Paguoda, Supratimas Kelk, senas drauge! Ant mano krūtinės

Laisvai paverkk sau — gailestį palengvins;

Nusiminimą ašaros nutildys;

Kęstutis niekad neatnaujins jojo,

Išmėtinėdams, nes žino, kad tikras

760

Tarnas negali būt kaltas, nors Vilnius

Svetimiems šiandien į rankas pateko.

BUTRIMAS

Skausmas, Neviltis Viešpatie! Velyk tu savo rūstybėj

Paspirtum mane, kaipo kokį niekšą;

Tavo gerumas man ypač skaudesnis,

765

Kad per nelaimę aš esmi prigavęs

Lūkestį tavo; nors čia mano kaltės

Nėra, tai betgi aš jaučiu krūtinėj

Lyg žalčių kokį kamuolį, matydams,

Kiek daug neteko puiki širdis tavo,

770

Nors taip greita ji pasigailėt kito.

KĘSTUTIS

Paguoda, Padrąsinimas. Teisybė, smūgis baisus, jisai pakert

Lūkestį žemės, kurią gint žadėjau.

Bet, norint mūsų žvaigždė ir prigeso,

Ginsiesiu tolei, ik išteks [43] tvirtybės;

775

Tą, ką išplėšė mums per išdavimą,

Atgal atgriebsiu per spėką. Juk tave

Išdavė taip gi?

BUTRIMAS

Netektis, Praradimas Taip! Vaidylos darbas:

Vilniaus pilionis [44] gudriai prisitraukęs,

780

Su jais išvieno sukalbą padarė —

Užėjus nakčiai, atidarė patys

Vartus ir leido Jogailos kareivius.

Veltui da gynės mus maža saujelė

Prieš didžią spėką ir prieš išdavimą.

785

Turėjom trauktis, su kardo pagalba

Per minias jųjų skirdami sau kelią.

Vilniaus netekom!

KĘSTUTIS

Taip dievams patiko!

Gerai, kad žmones mūs nepalikai dar,

790

Pareigas savo teisingai išpildęs.

BUTRIMAS

O kunigaikšti! Mes čia daugiau nieko

Jau negalėjom. Bet tegul nelaimė

Ant mūs atkrypo, aš, nors apgalėtas,

Da su savimi belaisvius sustvėriau,

795

Tarp kurių teko ir pats išdavikas.

Vaidyla sugriebts kovoje — jis laukia,

Surištas pančiais, kunigaikščio sūdo [45].

Paskirk jam bausmę!

KĘSTUTIS

užsidegęs

Ta dvasia piktoji

800

Lietuvos žemės! Tiekkart nusidėjus,

Ir vėl sugauta jau ant išdavimo?

BUTRIMAS

Prieš tavo veidą tuoj jį pristatysiu.

KĘSTUTIS

Sunku! — Težūsta! ir su juo tedingsta

Parsidavimai, mels ir išdavimas!

805

Atvesk čion jį.

Butrimas išeina pro didžiąsias duris

SCENA V

Kęstutis pats vienas

KĘSTUTIS

Teisingumas Nėr ką! Bausmės reikia,

Jei atleidimas naują žmogžudystę

Gimdo ir širdis žmonių nuodais krečia.

Senis Kęstutis manė išlaikysiąs

810

Ranką nuo kraujo laisvą, dabar turi…

Butrimas pro didžiąsias duris įveda su sargais Vaidylą ir duoda ženklą sargams, kad lauktų už durų

SCENA VI

Kęstutis, Butrimas, Vaidyla

BUTRIMAS

rodydamas Vaidylą

Štai nusidėjęs.

KĘSTUTIS

Vaidylai

Nusivylimas Vaidyla! Tai šitaip

Pasinaudojai iš mano malonės?

Kasdien, manai tu, galima atleisti?

VAIDYLA

apsiblausęs

815

Nemanau nieko.

KĘSTUTIS

Žinai, kad vėl mirtį

Užtarnavai sau — nieks jau neišgelbės.

Kuo gali gintis?

VAIDYLA

Gintis veltui būtų,

820

Jei aš apsudyts isaukšto be sūdo.

KĘSTUTIS

Nuodėmių tavo saikas jau perpilnas [46] —

Jau neprileidžia nė pasigailėti.

VAIDYLA

pasipūtęs

Pasipūtimas Aš nė nenoriu iš kitų malonės

Būt gyvas! Sūdo aš sau reikalauju.

825

Bet mane sūdyt Jogaila tik gali.

BUTRIMAS

supykęs

Begėdi! Žinom, kad tas, kurs naudoja

Iš bjaurių tavo šunysčių, nebaus juk.

VAIDYLA

Jei jisai mane nebaus, tai nė kaltės

Nėra, nes jis tik yra mano viešpats,

830

Kuris tur tiesą ant manęs. Aš jojo

Tarnas, jo gero privalau žiūrėti.

Dėl savo dėdės sostpilės neteko —

O aš, nelaukdama, atgriebiau.

BUTRIMAS

Gyvatė!

VAIDYLA

835

Jogailos pelnas tai pragaištis jūsų,

Už tai gi rengiat pagiežą ant manęs.

KĘSTUTIS

rimtai

Išmintingumas, Ištikimybė, Tėvynė Klysti! Pas mane pagiežos nerasi

Ir tam atleidžiu, kas mane užgauna.

Bet turiu bausti, jeigu pasaloms kas

840

Platina marą po mūsų Lietuvą,

pamažu nžsikaretindamas.

Jei sukalbas kas brolžudingas kursto,

Gimines erzin, vokiečius parkviečia,

Iš vidurinių ginčų traukia naudą,

845

Naikin tėvynę ir jąją išduoda.

karštai.

Tiek to su manim, man Lietuva rupi,

Jos žmonių laimė, mūs tėvų dorybė.

Taigi niekystei tai neduosiu skliestis

850

Ir piktą mintį, da dygstant, išrausiu!

Ne užtai mirsi, kad į mane taikei,

Tik už gudrybę suvadžiojimuose,

Užtai, kad nuolat paikinai Jogailą,

Prigaudinėjai melagystėms svietą,

855

Kad buvai piktas, paperkams ir niekšas!

VAIDYLA

Tu, kunigaikšti, ant tėviško sosto

Esi užgimęs, gavai didį vardą

Nuo pranokėjų, gyvenimas tavo

Suverptas laimės minkštųjų delnelių

860

Ir nuopat lopšio matai aplink save

Tiktai kas gera gražu ir padoru.

Ko gi stebėtis, jei puikus užaugai,

Nė nepažinęs gyvenimo dumblą,

Purvus ir nuodus, kurių aš pripildyts?

865

Man išmažens jau kieta dalis lemta:

Taip žemai kilęs, taip negražaus veido,

Aš kenčiau vargą ir paniekinimą.

O nieko gero esmi nišpažinęs.

Taigi turėjau tais tik keliais šliaužti,

870

Kuriais gudrumas, valia, išturėjims

Iškelia žmogų, nežiūrint ant kliūčių.

O jeigu šiandien man nedėkingumą

Išmėtinėji ir randi daug kaltės,

Tai savyj taip gi priežastį to rasi.

BUTRIMAS

875

Ar tu iš proto išėjęs? Ką loji?

KĘSTUTIS

sulaikydamas Butrimą

Tegul pasako laisvai tą, ką mano,

Nors man neaišku…

VAIDYLA

pagriebdamas ir baigdamas mintį

Apmaudas Koks čia surišimas

Tavo didybės su nuodėmėms mano.

880

Tai tau sunku bus suprast, kunigaikšti.

Nė neatėjo tau niekad į galvą,

Kad visus žmones, piktus ir geruosius,

Suriša vienas retėžis, kad vieno

Mintis pagimdo kituose jau mintį.

885

Tu buvai pilnas garbės ir galybės,

Iš darbų didis, teisumo, gimimo.

Ką gi tau kenkė, kad aš mažas, menkas

Iš apačios ten į viršų kilt stengiaus?

Ką gi tau kenkė, kad vijausi laimę

890

Ir su kova tik pasiekdavau viską?

Galėjai mane pirkt už vieną žodį,

Tik žmogaus vargo reikėj pagailėti;

O tu mokėjai mane tik paniekint.

užsidegdamas

895

Tu mano laimei stojai skersai kelią —

Apvilkai mane negarbe ir gėda —

Ir mano širdį mindžiojai po kojų —

Tai nė ne dyvai, jeigu dvasia mano

Galėj per tave darytis niekesnė.

900

su neapykanta

Nepkanta augo išvien su tavimi

Visko, kas buvo tiktai teisu, aukšta,

Visko, kas širdį dailina ir puošia,

Nepykantoje kaip žaltys užaugau…

905

Kiekvieną mintį ir darbą kiekvieną

Taikiau, kad tau tik atkeršyt galėčiau.

Ir šiandieninis bjaurus mano trusas [47]

Stoja prieš tave, kaip išmėtinėjims!

Kęstutis užsirūpina; pro didžiąsias duris įeina vaidila

SCENA VII

Kęstutis, Butrimas, Vaidyla, vaidila

VAIDILA

Aš, kunigaikšti, ateinu žygiu šiuo

910

Apginti tave nuo tavo gerumo,

Nes blogdarystė geležim teisybės

Reikia nubausti, jeigu, nenubaudus,

Tolyn bujoja.

KĘSTUTIS

Man pačiam taip rodės…

VAIDILA

915

Bet širdis stovi toli nuo rūstybės

Ir purtos pildyt pareigas valdovo.

Ateit suspėjau.

KĘSTUTIS

užsirūpinęs

Žvilgteliau į žmogaus

širdies gilumą akimis kitomis.

920

Pavargėlis tas tarp melo parodė

Naują teisybę.

VAIDILA

Išmintis Paleisdamas kaltą,

Ant nekaltųjų galvų kabini tu

Kardą. Atminki, kad pasigailėjims

925

Tuokart yra jau nemielaširdystė,

Jei ii jo auga vaisiai pragaištingi

Tavo tėvynei.

KĘSTUTIS

Ne pasigailėjims

Mąstyt man liepia… Manau, kur pradžia yra

930

O kur yr galas valdžios paslaptinės,

Su kuria tautai reik baust savo vaikas;

Kur tiesos siena, kuri gal atskirti

Sprendimą sudžios [48] nuo pagiežos smūgio.

luktelėjęs ir nusikratydamas mintis ;

935

tvirtai. Ne laiks gvildenti esmuo to dalyko..

Butrime, veskis kalinį! vaidilai Sušaukia

Kunigus, visą rodą vyresniųjų —

Tegul jį sūdys, kaip reik pagal tiesą,

Vardan Kęstučio ir visos tėvynės —

940

O ką nuspręs jie, Butrimas lieps išpildyt.

BUTRIMAS

Bus padaryta.

VAIDILA

Sūdą tuoj surinksiu.

išeina

VAIDYLA

Kęstučiui

Už mano mirtį…

BUTRIMAS

sargams

Sargai! Nežiopsokit!

945

Kalinį veskit!

sargai su Butrimu išveda Vaidylą

SCENA VIII

Kęstutis vienas

KĘSTUTIS

mąstydamas, pamažu

Liūdesys, Apmąstymai Tai sergančiai širdžiai

Žmonės nė kokio neišrado vaisto

Ir mirtim gydo… nors negal pažinti,

Kas žmoguje tam turi ligos vardą.

stovi valandėlę apsiaubtas minčių

pro kairesias duris įbėga Marė, o paskui ją Aldona

SCENA IX

Kęstutis, Marė, Aldona

MARĖ

950

Dėde!

KĘSTUTIS

Tu šičia?

MARĖ

karštai

Dėde, paleisk vyrą —

Tuojau, bematant, nes toks pašėlumas

Širdyje kyla, juog akims užmuščiau

955

Žmogų iš tolo.

sustoja, o matydama, kad Kęstutis neatsako ir į ją nežiūri, labiau užsispyrusi pakelia balsą.

Tyli…Tyli, dėde,

Kada aš noriu apgint savo vyrą…

KĘSTUTIS

rūsčiai

Tu per daug drąsiai ateini graudenti.

MARĖ

960

Grasinimai Valandoj tokioj ar galiu kalbėti

Ramiai, protingai? Liepk, kad tuoj Vaidylą

Paleistų! Rėksiu, kad mane išgirs net

Griausmai, kurie ten debesise kybo

Ant galvos tavo. Be jo nesitrauksiu —

965

Aš, pati, neisiu, jums jo neišplėsus…

KĘSTUTIS

supykęs

Rūstybė Pasiuto!

ALDONA

Užtarimas Tėve! Ant tų skaudžių žodžių

Tu nežiūrėki!… Nusiminims rėkia

Per josios lūpas. Pasigailėk, tėve!

KĘSTUTIS

išmėtinėdams

970

Tu už ją stoji?

ALDONA

Liūdesys, Paguoda, Likimas O, tėve, Kęstuti!

Aš jau nelaukiu sau nė kokios laimės,

Išsižadėjau ir vilties. Kitų tik

Dalis laiminga spindulį šviesesnį

975

Ant mano dvasios paleisti tegali

Ir užmiršt duoda tai, kas man taip skauda.

Aš, kuriai viską atėmė likimas,

Galiu gyvent tik kitų širdžių viltim,

Ant svetimų tik skausmų atsiliepti,

980

Mintis man švinta nuo svetimo džiaugsmo.

Jeigu galėčiau ašaras nušluostyt,

Pakakini maldą nusiminusiųjų,

Tai iš po mano gedulių pražystų

Da vienas džiaugsmas, o tas džiaugsmas būtų

985

Jau paskutinis, kurį dangus duoda

Nuliūdusiesiems.

KĘSTUTIS

Netada, dukrele,

Jei kitaip liepia pareiga dalyti.

Vaidyla šiandien už darbus atsako

990

Prieš žmonių sūdą, o neprivalau aš

Kištis į jųjų sprendimą.

MARĖ

nusiminusi

O varge!

luktelėjusi, smarkiai

Nusiminimas, Neviltis O ką man žmonės? Kas man galvoj sūdas?

995

Kas man galvoj dar net ir visa žemė?

Aš jį tik vieną ant žemės mylėjau,

Man visai nerūp, ką kiti sakytų.

Buvo man geras — ko gi daugiau reikia?

Tegul nusprendžia taip, kad nebūt kaltas!

1000

Nes aš kitaip jau maldauti nemoku.

Ar girdi, dėde?

KĘSTUTIS

Argi tai tau rodos,

Tu savo jausmą gali kišt tėvynei?

Kad išdavimui tinklai sutaisyti,

1005

Ant kurių kybo Lietuvos nelaimė,

Tai nieks prieš meilės tos nusiminimą?

MARĖ

Dėde, kitaip aš kalbėti nemoku.

KĘSTUTIS

Tvirtumas, Įtaigumas Manai, kad karšto balso jau užtenka

Žmonių tiesomis visoms sulaikyti

1010

Ir kaltininkui apginti nuo smūgio,

Kurs ant jo kybo?…

MARĖ

Neviltis, Meilė, Ryžtas Kruvini tie žodžiai

Jeigu tu ieškai kaltininko aukai,

Aš kalta — imki mane ir nubauski!

1015

Bet leisk Vaidylą! Aš priežastis tųjų

Visų jo kalčių — aš tokia padauža!

Tai mane skųski atvirai prieš tautą,

Apkalki pančiais, gyvastį atimki,

Tik jį paleiski!

KĘSTUTIS

1020

Išmintingumas Gilumos širdžių jau

Neprieinamos yr žmonių nusprendimui —

Ne mintis turim bausti, o tik darbus.

Jeigu geismus jam įkvėpei nedorus,

Jeigu per savo puikybę, piktumą,

1025

Užsivertimą prie visų juodųjų

Darbų pakurstei, tai jau pačios tavo

Širdis duos bausmę! Per Vaidylos mirtį…

MARĖ

sutrukusiu balsu, atsileisdama pamažu

Atgaila, Maldavimai Pasigailėkit! o, pasigailėkit!

Mano puikybė — pergalėta matot,

1030

Nužeminta aš ir švelni, kaip vaikas…

Dėde, prieš tave puolu aš ant kelių.

klaupia prieš Kęstutį

Buvau, teisybė, pikta, pilna keršto

Ir prigavimo, bet tu gali mane

1035

Paverst į gerą, ir saldžią, ir švelnią…

Aš tave niekad laiminus nestosiu,

Tik grąžink vyrą! Nebūk taip atšalęs!

Tu netiki man? O varge tu mano!

Nerandu žodžio permaldauti tave.

1040

su didžiausiu nusiminimu maldauja

Dėde! Man vyrą sugrąžink!

KĘSTUTIS

Sunku yr

Su jausmu taikyt tiesos nusprendimas.

Ar pasiduosiu?

ALDONA

maldaudama

1045

Užtarimas Tėve mūsų! Tavo

Mielasirdystė atgimdyt juos gali

Ir duot jiems dvasią, kuri juos pagerins.

Tai ko da lauki?… Juk garbė didesnė

Sutverti žmogų, ne kaip jį užmušti.

1050

Atleisk! Atleisk jiems!

KĘSTUTIS

Pasigailėjimas Ar, vaike, tu nori

Senelio širdį suvisai susilpnint?

Na tai jau, metęs šarvus ir karūną,

Imsiu kuodelį į drebančią ranką —

1055

Nes aš per minkštas ricieriumi būti,

Arba valdovu.

eina prip didžiųjų durų ir prasidaręs šaukia.

Ar nėra nė vieno?

TARNAS

Esmi.

KĘSTUTIS

1060

Atradęs Butrimą, pranešk jam:

Tegul sustoja sudyję Vaidylą

Ir nusprendimą sulaiko… Tegul jį

Atveda šičion…

tarnas išeina

MARĖ

Širdis man atgijo.

ALDONA

1065

Dėkui tau, tėve!

MARĖ

Dėde! Jį paleisi?

KĘSTUTIS

Paleisiu — pats gi, pasiėmęs lazdą,

Elgėtaut eisiu, nėsa bus man gėda

Akis parodyt žmonėms, kurie laike

1070

Mane per sudžią ir viešpatį savo.

tarnas grįžta

Kas tai? grįžti jau?

TARNAS

Sutikau ant kelio

Butrimą einant…

įeina Butrimas. Kęstutis duoda tarnui ženklą išeit. Tarnas išeina

SCENA X

Kęstutis, Marė, Aldona, Butrimas

BUTRIMAS

1075

Esmi, kunigaikšti…

MARĖ

perkirsdama

Kur Vaidyla yr?

BUTRIMAS

į ausį Kęstučiui

Liepims paskutinis

Pervėlai gautas — nusprendims išpildyta.

MARĖ

persigandusi

Ko jūs visi taip tylite, kaip akmens?

1080

Širdies neturit pačios pagailėti?

kreipdamasi ant Butrimo

Dėl ko su tavim nesugrįžo vyras?

BUTRIMAS

Marei

Nes tavo vyras, kunigaikštiene, jau

Baigė gyvenęs.

MARĖ

baisiausiai įširdusi

1085

Piktžodžiavimas, Neviltis A! Jūs prigavikai!

Žalčiai prakeikti! Iš akių jums buvo

Matyt. Tai tokią jūs gerums malonę

Turėjo?

rodydama Kęstutį

1090

Seniui tam į kojas puoliau,

Elgėta tartum, maldaudamas duonos,

Žeminaus jam, o jis, kaip žaltys koks,

Į akis metė man tuščią malonės

Šešėlį, pirm to budeliams padavęs

1095

Į rankas vyrą.

ALDONA

imdama Marę už rankos

Mare! paklausyki!

MARĖ

atstumdama iš visu pajiegų Aldoną

Prakeiksmai Traukis nuo manęs, apsimetus savo

Saldumu! Kraujas aukos rankas jūsų

Visų sutepęs, toliau neapgausit

1100

Manęs. Dabar aš ne ta, kuri buvo,

Jau ne varguolė, jau nenusiminus,

Tik esmi žudyms, apreikšta piktybė,

Aš dabar maras, aš šmėkla, baidyklė,

Žmogiško nieko jau manyj nerasit

1105

Nuo topat laiko, kaip gedulių dienos

Našlei užstojo, tiktai baisius daiktus

Dabar sapnuosiu, trankysiuosi nuolat,

Kaip tas slogutis, kapines lankydams,

Iki jums baisią pagiežą surengsiu, graudena

1110

Jūs išdavikai!

skubiai bėga pro didžiąsias duris, staptelia valandėlę ir, graudendama garsiai, kreipiasi ant Kęstučio

Dėde! Paminėsi! greit išbėga

SCENA XI

Kęstutis, Aldona, Butrimas

KĘSTUTIS

luktelėjęs, Butrimui

Kvietimas, Raginimas, Drąsa, Ryžtas Ricierius, Butrim, sušauk, kaip bematant!

Turime Vilnių praloštą atgriebti,

1115

Ik da Jogaila nepradėjo darbo.

Reik apgalėti — ar padėt karūną.

uždanga nusileidžia

AKTAS TREČIAS

apygarda tarp Vilniaus ir Trakų, kur kovos vieta; tiesiai matyt kraštas girios, gilumoje platus laukai; po kaire iš tolo, ant kalnelio, matyt kryžiokų stovykla

Konradas su Albanu stovi po kaire šaly matomų šėtrų [49]

SCENA I

Konradas ir Albanas

KONRADAS

Mūšis Kruvinas mūšis aplinkui — aukštaitis

Irgi žemaitis, susiėmę, tąsos —

Broliškos rankos brolio kraują leidžia —

1120

Šičia Jogaila, tenai mano tėvas —

Aš ir klastingi kryžiokai išaukšto,

Lyg varnai, žiūrim, suuodę lavoną.

ALBANAS

Konrade, liautum savo mintis plukdyt

Ant tos Vilnelės, kuri tuoj pranyks juk,

1125

Žemyn nukritus per priepuolių aukštą

Užtvankos briauną.

KONRADAS

pasijuokdamas

O ką gi?

ALBANAS

Žiūrėki

Išmintis Tolyn! Aukštesnis būk už valandėlę,

1130

Kuri nieku yr prieš ateitį tavo,

Kada nušvisi, atkeršyjęs priešui

Užu Lietuvą. Keno kelias eina

Stačioms viršūnėms, tas aukštyn težiūri,

O ne po kojų.

KONRADAS

1135

Skausmas, Prisiminimai Aukštyn vis žiūrėjau,

Eidamas drąsiai, bet niekados žmogus

Neišsipainios jau iš tinklo kilpų,

Į kurias sykį įpynė gyvenims.

Anė sparnų sau nesusiras tokių,

1140

Kurie nuneštų į ateitį tolią,

Kad nematytum ištikusią audrą

Ant savo namo. Kada pirmą kartą,

Ilgai nebuvęs, kryžiokus užtraukiau

Ant savo žemės ir tyliuos buteliuos

1145

Išvydau kraują ir ugnį, pats tapęs

Šmėkla Lietuvai — rodėsi man tąsyk,

Ta visa žemė, krauju aptaškyta,

Po mano arklio kanopomis dreba

Ir keikia mane; dejuojančių balsas

1150

Ant mūšio lauko susiliejo, rodos,

Į vieną šauksmą ir vadino mane:

Štai išdavikas! O, kaip sunku buvo!

ALBANAS

Valanda tokia tai pasėlys [50] kruvins,

Kurį tu pjausi, tapęs daug galingu

1155

Mistru kryžiokų, kada duot galėsi

Jiems marų [51] smūgį, gelbėdams Lietuvą,

Kurią dar smaugia vokiečių gudrybė.

KONRADAS

Skausmas Vis pranašauji man ateitį tąją,

Kuri išgelbės ir apvalys mane.

1160

Ikšiol jaučiu aš tiktai prakeikimą.

Aš vaiks negeras, nemylintis vyras,

Ir atskaluonis [52], kurs ant savo žemės

Ginkluots užpuola. Zokonui norėjau

Nuodų užduoti… Vienok pirmiau pats aš

1165

Auka pirmoji savo išdavimo.

ALBANAS

Išmintis Priešais gudrybę, melą, išdavimą

Galima gintis tiktai lygiais ginklais.

Jei savo dvasią tokiems darbams sykį

Esi pašventęs, tai jos nežiūrėki!

1170

Paskui ją rasi kitų jau krūtinėj,

Tautos krūtinėj, kėlusios iš miego.

Tik, eik, nestodams!

KONRADAS

Skausmas Einu tvirtom kojom,

Ką patinku tik, minu, apsiblausęs,

1175

Ir tuos, kur kenčia — baigiu niekinimu,

Ir numylėtus — kankinu baisiausiai,

Ir pačios širdį draskau negailėdams —

Tyliu, išduodu, žudau ir meluoju.

Ko daugiau nori?

ALBANAS

1180

Tss! Čia kas ateina.

iš kairėsės pusės ateina Kunonas

SCENA II

Konradas, Albanas, Kunonas

KUNONAS

Kęstutis apveikts [53].

ALBANAS

Kaip tai? Juk jau buvo

Jis apgalėjęs [54].

KUNONAS

Pasityčiojimas, Paniekinimas Visad paikiems [55] kenkia

1185

Jų netikumas [56], teisumu vadinams.

Gyvus paleido visus apgalėtus,

Gailėdams laistyt kraują savo brolių,

O tie sugrįžo, pasėmę pagalbą,

Ir apgalėjo. Tai gerai gramozdui [57],

1190

Kurs nemokėjo kardo sunaudoti

pasityčiodamas

Dėl žmonių vargo ir kančių.

KONRADAS

Sakai, jau

Suvisu [58] apveikts?

KUNONAS

1195

Suvisu. Daugumas

Jo vyrų bėgo tvarkoj suardytoj.

Veltui kovojo sumišime vienas:

Kaip levas priešais pabugusią bandą

Mėtėsi, daužės — nieko nepadarė.

1200

Su tais, kur liko, mūs link atgal grįžta.

ALBANAS

Priepuolis šitas atmaino dabartės

Kelią, kurį sau zokonas užrėžė.

KUNONAS

Pamatas lieka, nes vis keliais tokiais

Zokonas eina žemes tas pajungtų —

1205

Tik dvi žmogystės apsimainys vietoms:

Dabar Kęstutį į prieglobą imsim.

KONRADAS

Ar jis mums duosis?

KUNONAS

Šnabždėjimas, Pinklės Dabar parankiausiai,

Kada šviežiai da jaučia apveikimą.

1210

Gana pasakius, kad kryžiokai tinka

Duot tuoj pagalbą, jei jiems paves save.

Konrade, tu imk tą tarpininkystę.

Nesunkus darbas išaiškinti seniui,

Kad su Jogaila taikytis jau nėr ką,

1215

Jei nenor žūti.

KONRADAS

Gal atnaujint kovą.

KUNONAS

Pats neįstengs jau.

KONRADAS

O rankose mūsų?

KUNONAS

Galės su savo broliavaikia žaisti,

1220

Ik šitų žemių visų nepaimsim.

ALBANAS

Tai ne taip lengva, kaip rodytis gali…

Sunku juk žmones visus išnaikinti…

KUNONAS

Pinklės, Gobšumas Ar tai laukinei žmonių bandai galim

Mes tiesas būvio pripažint? Kas žiūri

1225

Barbarų sėklos? Mes jiems duodam šviesą,

Tvarką ir valdžią, papročius ir kalbą.

Telenkia galvas prieš mus ir tarnauja

Mums, kurie protą, pinigus ir spėką

Turim. Be to mes išgriausim tą šalį

1230

Ir vieną kapą jos vieton supilsim.

Dabar Kęstutis reik paimt į tinklą.

Konrade, skubink su juo susitikti,

Žadėk jam viską, kad tik pasiduotų.

dėdamas rauką ant Albano peties

1235

Eisiva mudu.

atsitraukia su Albanu po kaire

SCENA III

Konradas pats vienas

KONRADAS

žiūrėdamas paskui Kunoną

Tikrovė, Tiesa, Atvirumas, Apmąstymai Moka įsigrįsti

Vokietis šitas. Tankiai turiu norą

Į to šuns gerklę įvaryti kardą.

Noras teisingas tiktai dar pergreitas.

iš tiesėsės pusės pro medžius įbėga Aldona

SCENA IV

Konradas ir Aldona

ALDONA

įbėgdama

1240

Ricieriau!

KONRADAS

šaly

Kas tai? Vėl širdingas balsas,

Praeityj likęs, grįžta? Taip, ji tai.

ALDONA

Pagalbos šauksmas Palauki! Aš jau tan nepriešginiausiu.

Jau netardysiu: kas esi? Kuo buvęs?

1245

Nė atminimų mirusių nekelsiu;

Netvirtinsiu jau, kad tu atsimainęs —

Tai išklausyki mane, kaipo svetims,

Kurs pasitaikė, ištikus nelaimei.

Duoki pagalbą tiems, kurie jau žūva!

KONRADAS

1250

Gelbėt? Ką gelbėt?

ALDONA

Išgelbėk Kęstutį!

Viskas prieš jį — žmonės ir likimas!

Juk jūs, kryžiokai, turit delną tvirtą,

Kure toli siekia, viskam randat vaistą,

1255

Viskas jums sekas, tai duokit pagalbą!

KONRADAS

Vaistas galbūti už ligą bjauresnis.

ALDONA

Išminties žodžiais nekalbėk su manim —

Aš nesuprasiu, būdama kaip vaikas,

Kurs tiktai jaučia, o manyt nemoka.

1260

Tu nežinai juk, kad aš lyg tos kanklės,

Kurių stygas jau likimas sutraukė,

Taigi silpnyn vis ir liudnyn jos skamba.

Da viena liko ir ta šiandien trūksta;

O jai nutrukus, nutils jau ir kanklės,

1265

Nes anė balso nebus, anė kanklių.

KONRADAS

Kokia gi toji styga paskutinė?

ALDONA

Meilė, Liūdesys Yra tai mano persimainius meilė,

Kurią nuo vaiko perkėliau ant tėvo.

Jei iš akių kam dingsta meilės saulė,

1270

Tai prie mėnulio kreipiasi jau tąsyk.

Nors nuo jo karščio veidas neapkaista,

Tai bet papuošia vainiku sidabro

Galvą apleistos pačios ir meilužės.

Tik nežinai tu, kad esmi apleista.

1275

Netekus vyro, meilės trumpo sapno,

Atradau tėvą, priglaudusį mane.

Tu nežinai, kad iš dviejų sujungtų

Liudnumų gimė toksai keistas jausmas,

Tarytum dvasių, ne šios žemės meilė.

1280

Ir širdis mano gyven tam senelyj,

Šviesumoje toj, kurią jis išleidžia.

KONRADAS

su atyda [59]

Labai myli jį?

ALDONA

Da klausi? Teisybė,

Jo nepažįsti; jeigu pažinojai,

1285

Esi užmiršęs tą ricierių teisų.

Nežinai, kaip jis nelaimėj išaugo

Ir turtus kokius savo širdyj turi,

Kuri pataiko užslėptąjį skausmą

Permainyt perlan [60], lyg perldėžė brangi,

1290

nusiminusi

Ir jis tur žūti!

KONRADAS

Likimas pavydi

Tiems ir negelbi, kurių dvasia stengė

Aukščiau iškilti. Juo kas aukštyn eina.

1295

Juo su nelaime tankiau susitinka,

Tada tik rasdams galą puikių siekių,

Kaip ant krūtinės supila jau kapą.

ALDONA

nusiminusi, išmėtinėdama

Nenori nieko padaryt dėl manęs —

Anė dėl jojo?

KONRADAS

užsimiršęs, greitai

1300

Viską, ką galėsiu.

ALDONA

Dėkui tau, dėkui!

KONRADAS

šaltai ir karčiai

Šaltumas, Abejingumas, Cinizmas Man nedėkavoki.

Juk nieko gero iš mūs nesulauksi.

Nieko nedarom be užslėpto siekio.

1305

Bet kur Kęstutis?

ALDONA

Prie jo vis laikiausi,

Ik neišnyko sumišime mūšio —

Tada pabugau, lyg netekus proto.

Tiesiog norėjau pas kryžiokus bėgti

1310

Ir šaukt pagalbos.

už scenos istoli girdėt rago balsas. Aldona, nudžiugusi, Konradui

Girdi?

KONRADAS

Girdžiu aiškiai.

ALDONA

Tai rago balsas tylumą praskyrė.

1315

girdėt triubijant aiškiau

Vėl atsiliepia ir aiškiau jau skamba.

Tai jis čion eina! Dievai, pagailėkit!

Mūs neapleiskit!

Aldona skubina gilyn tiesiai, iš kur išeina Kęstutis, o paskui jį Butrimas ir draugkareiviai

SCENA V

Konradas, Aldona, Kęstutis, Butrimas, ricieriai.

šitoje scenoje ir sekančioje ricieriai mainosi vietomis visaip, tai užimdami vietą ant scenos už medžių, tai išeidami už kulisų; Butrimas davinėja jiems įsakymus ir kalba su jais tyliai

ALDONA

puldama Kęstučiui į glėbį

Tėve!

KĘSTUTIS

apsiblausęs [61]

1320

Garbė, Orumas Vaike mano!

Dabar ieškok sau kitą priglobėją,

Nes aš — kaip nendrė perlaužta per pusę.

Kas ant jos remsis, nugrius į pakalnę.

Priešus apsupo… Išlikti negalim,

1325

Turim garbingai žūti…

ALDONA

Tėve mielas!

Nekalbėk šitaip!

KĘSTUTIS

Pasirinkt jau nėr ką.

Konradas, kuris įkšiol stovėjo šaly, prisiartina prie Kęstučio

KONRADAS

Yr, kunigaikšti. Zokons duos tau kardą,

1330

Už kurio šiandien tu su abiem rankom

Privalai griebtis. Jei tiktai su mumis

Susikalbėtum, tai liūdnas padėjims

Pergale taptų.

KĘSTUTIS

Zokons per daug geras;

1335

Aš vargšas senis… Už geradėjystę [62]

Nė neturėčiau kuo užsimokėti —

Almužnos [63] nimsiu.

KONRADAS

Juokaut, kunigaikšti,

Dabar ne laikas…

KĘSTUTIS

1340

Orumas Aš nė nejuokauju.

Ir mintis mano toli nuo linksmumo.

Tik kaip jūs drįstat, žmogžudžiai, melagiai,

Santaiką siūlyt, pasityčioti tik,

Ir rodyt savo bičiuliškus norus?

1345

Da aš žemai taip dvasioj nenupuolęs,

Kad jau su jumis susibičiuliuočiau!

Aš jums neduosiu praryti Lietuvą.

Ricierium velyk [64] kovoje pražūsiu,

O jūs pagalbos, niekšai, aš nepirksiu.

1350

Juk tai jūs darbas, kad aš apgalėtas

Jūs atsistojot šalyje ginkluoti

Ir man reikėjo padalinti spėkos,

Kad jus taipogi ant akies turėčiau.

O jūs man žadat pagalbą, gyvatės,

1355

Kada aš apveikts?

ALDONA

šaly

O, aš nelaiminga!

Kęstučiui

O, neatmeski visai jų pagalbos,

Ant tavęs guli juk žemės likimas.

KĘSTUTIS

rūsčiai

1360

Į tokius daiktus, vaike, nesikiški!

Juo garbingesnės kam pareigos teko

Juo mažiau tinka išgelbėti save

Lįst į purvyną.

ALDONA

su skausmu

Tai rodos nė kokios!

KONRADAS

1365

Įkalbinėjimas, Įtikinėjimas Meski puikybę; pakolei da laikas,

Imki pagalbą; Jogaila visus jus

Iškirs ik vieno. Pamąstyk!

KĘSTUTIS

Mąstyti

Aš nepripratęs, jei pareiga rodo

1370

Vieną tik kelią.

KONRADAS

Gaila būtų kraujo

Tiek narsių vyrų — be reikalo pjaut juos.Tiek narsių vyrų — be reikalo pjaut juos.

KĘSTUTIS

Neblanks prieš mirtį tie, kur išturėjo;

Žiūrės ant manęs.

1375

prisiartindamas prie ricierių

Ricieriai! Kas nori

Išlikti gyvas, su likimu mano

Tegul nesiriš ir tegul tuoj mane

Apleidžia! Tylit? Nieks namo nenorit?

BUTRIMAS

1380

Ištikimybė Mūs kunigaikšti! Niekšų neatrasi.

KĘSTUTIS

toliau, ricieriams

Čia tikrai mirsit. Ką? Ar norit žūti?

Balsai iš ricierių minios

I

Žūsim su tavim!

II

Visi žūsim!

III

Žūsim!

KĘSTUTIS

Konradui.

1385

Tai paskutinis atsakymas mūsų,

Kurį dabar čia, vokieti, girdėjai!

Grįžk pas savuosius! Čia nėr tau ką veikti.

Konradas, linkt ėlėjęs, tyliai atsitraukia po kaire

SCENA VI

Kęstutis, Aldona, Butrimas, ricieriai

KĘSTUTIS

Butrimui

Kur yra Vytauts?

BUTRIMAS

Užpakalyj liko

1390

Sargai statyti ir ją sudrutinti.

KĘSTUTIS

Rūpestingumas Butrime! Vytauts su mums likt negali.

Jisai privalo mus pergyvent… Mano

Giminė baigias ant jojo. Jis jaunas,

Tur ateitį da, nuopelnus ir garbę.

BUTRIMAS

1395

Taip, kunigaikšti, vaikins tur likt sveikas.

Reik jį išsiųsti.

KĘSTUTIS

Tegul jis Aldoną

Tiesiog per girią į Trakus pristato.

ALDONA

Tėve! Aš tavęs neapleisiu niekad!

KĘSTUTIS

1400

Turi klausyti.

ALDONA

Širdis kraujais plūsta,

Atsiskirt reikiant.

KĘSTUTIS

Tokia valia mano,

Daugiau nė žodžio.

BUTRIMAS

žiūrėdamas už scenos

1405

Štei ir Vytauts grįžta.

SCENA VII

Kęstutis, Aldona, Butrimas, Vytautas, ricieriai

VYTAUTAS

įeidamas

Tėve! gan rimtos atmainos įvyko —

Jogaila pats nor su mums susitaikyt.

KĘSTUTIS

A, gudri lapė tai uodega suka,

Tai vėl įkanda.

VYTAUTAS

1410

Jis santaiką siūlo.

KĘSTUTIS

Ir tu tiki jam?

VYTAUTAS

Pasitikėjimas Tikiu. Juk mes esam

Jojo galybėj, beveik ir galėtų

Mus sunaikinti; tuo tarpu, atėjęs,

1415

Nuolankiai prašo santaikos.

KĘSTUTIS

Tikrai tur

Užslėpęs vyly [65] — jei nuolankus, mielas.

VYTAUTAS

Kam da jam vylis? Gana spėkų turint

Ir su mums galint kitaip padaryti.

KĘSTUTIS

1420

O gal mus bijos, nors replėse laiko,

Kad mūs narsumas ir nusiminimas

Neisliuosuotų [66] kartais iš nagų jo.

VYTAUTAS

Užtarimas, Padrąsinimas Kurgi?… Ir jam juk nesmagu matyti

Vaidai šeimynos, ir jis verkti turi,

1425

Kad save patys viens kitą naikinam,

Matant kryžiokams, žiūrintiems iš aukšto.

Prieš juos norėtų atkreipt ginklus savo,

Dėl to tau, tėve, santaiką prisiekia,

Kad išvien eitum. Pats jis man taip sakė.

KĘSTUTIS

1430

Nepasitikėjimas, Abejonės O tu tiki da į jo švelnią kalbą?

Šimtąkart velyk išturėti [67] kovą

Ir pasiduoti priepuoliams, likimui,

O ne jo meilei…

VYTAUTAS

Na, jau tik negali

1435

Prigaut taip bjauriai…

KĘSTUTIS

Tai, sūnau, tu nori

Santaikos? Tiksiu — gaila mano vyrų,

Nereik tiek kraujo dėl liauro lapelio.

VYTAUTAS

Eiva pas jį; jis netoli laukia,

1440

Da nežinodams, kaip jis priimts tapo.

KĘSTUTIS

Tai eiva.

ALDONA

Neiki! Aš mačiau iš tolo

Nišpasakytą [68] ant kryžkelės šmėklą —

Ji mums graudeno.

KĘSTUTIS

1445

Vaike, atsipeikėk!

Tau vis tik šmėklos ateina į galvą.

atsitraukia su Vytaučiu po dešine

Aldona stovi valandėlę, nesijudindama, paskui bėga paskui atsitraukiančius, iš gilumos tiesiai išeina vaidila, apsuptas kitų vaidilų.

SCENA VIII

Vaidila, Butrimas, ricieriai, vaidilos

VAIDILA

atsikreipdamas ant vaidilų už scenos

Po ąžuolu tuo, perplėštu perkūnų,

Sukraukit aukštą ant kalnelio laužą.

Tegul nuo jo aš pasveikinsiu žemę,

1450

Ik ugnyj aukso nulėksiu į dangų.

Teužia medžiai, atsisveikindami,

Teošia girios man gedulių giesmę!

vaidilų dalis eina įsakymui išpildyt

išeidamas priešais ir pamatęs Butrimą

1455

Ką, mano Butrim? Dienos mūs praslinko;

Neturim ko jau aplinkui dairytis;

Trūksta dorybė, ib kurios mes garsus;

Šventvagių delnas altorius senovės

Išgriauja… Reikia, mirštant šventoj vietoj,

1460

Pavesti kerštas griausmavaldžiui dievui!

BUTRIMAS

Ištikimybė Geriau būt buvę nesulaukt dalies tos!

Turiu gyventi, kol gyvas Kęstutis,

Turiu jį saugot, ik prileis likimas.

VAIDILA

Auka Pareigą pildyk! O man dangus liepė

1465

Paimt ant savęs nuodėmes to svieto

Ir mest į ugnį.

BUTRIMAS

O mus, tavo brolius,

Nesuraminsi? Nuolaimos [69] neduosi,

Kuri mūs trūsams neštų naują viltį?

VAIDILA

1470

Mirtis, Viltis Viltį turėkit amžinoj teisybėj,

Kur valdo svietus ir dorybei rengia

Būtiną džiaugsmą. Matau dienos šviesą,

Už ūkanos da, ir ateitį giedrią;

Matau kitokį gyvenimą laisvą

1475

Ir turtingesnį… Bet pirmiau kapai mūs

Įdubs ir audros išdildys mūs ženklus.

tiesiai įeina Kęstutis, o paskui jį Vytautas, Jogaila, Aldona

SCENA IX

Kęstutis, Vytautas, Jogaila, Aldona, Butrimas, vaidila, ricieriai

KĘSTUTIS

Vytaučiui, rodydamas ricierius

Dėkingumas Vytautai! Įitiems žmonėms tu atlygink

Už jų teisumą, kurį man parodė.

ricieriams

1480

Ricieriai! Grįžkit namo sau kiekvienas

Ir parsineškit mano dėkingumą!

Mes su Jogaila santaiką įkūrėm.

Nebus jau mūšio. Aš jums dėkavoju

Ir… Sveikinuosi… Sveiki pasilikit!

1485

tūliems ricieriams spaudžia rankas

Aš pats į Vilnių su Jogaila trauksiu,

Keletą vyrų su savim paėmęs…

Butrimas pirmas…

Butrimas bučiuoja į ranką Kęstučiui

ALDONA

O aš?

KĘSTUTIS

1490

Tuojau rasiu:

Į Trakus grįžki, ten ramesnė būsi.

ALDONA

Nenori manęs?

KĘSTUTIS

Nenoriu.

JOGAILA

Tai eisim.

ALDONA

apsikabindama už kaklo Kęstučiui

1495

Pasimk ir mane! Neversk manęs mirti!

Kęstutis palengva atstumia Aldoną, paskui rengiasi eit, o vaidila užstoja jam kelią

VAIDILA

Auka, Atsisveikinimas Lik sveiks ant ilgo laiko, kunigaikšti,

Nes ant šios žemės jau nesimatysim.

Galbūt tuos miškuos, į kur tarnus savo

Šaukia Perkūnas atsimti vainiką

1500

Ir varo skaudų gyvenimo miegą,

Gėralą duodams spėkos ir jaunumo.

Pasilik sveikas! rengiesi į kelią,

Kurs laužia širdį ir vado ir žmogaus.

O aš ant griaučių negaliu viens likti…

1505

Nenoriu viltį pergyventi… Mane

Laukia jau laužas!

KĘSTUTIS

Ką nori daryti?

VAIDILA

Iš pat senovės — kada likims baudžia,

Arba mūs žemę debesys uždengia,

1510

Tai ricierius koks, kokis dievo tarnas,

Vyriausias kunigs, arba vaidila koks,

Gyvastį savo atiduoda aukai,

Idant rūstybė dangaus atsikreiptų.

Šiandien išpuolė man. Laužas sukrautas.

KĘSTUTIS

1515

Seni! Dėl ko gi sveikiniesi šitaip,

Man atsitraukiant su skausmu ir gėda?

Dėlko tu nori paskui mane siųsti

Šermenų tavo raudonąją liepsną?

Ar abejoji, pralaimėjus kovą,

1520

Apie Lietuvą, ateitį ir mane,

Jei ant širdies man, sunkios jau kaip švinas [70],

Nori sukrauti da pelenus savo?

VAIDILA

Tikėjimas, Auka, Viltis O ne! Tikiu aš, kad nedings per nieką

Pasėlis geras ant tėviškos dirvos,

1525

Kad visi mūsų kentėjimai, kovos

Bus suskaityta danguje ik vieno.

Da savo kraują dedu ant svartyklių,

Kur dvasios laiko… Tegul jisai priešus

Užlies, sudegins! Tegul kvapu žaibo

1530

Apvalys svietą! Likk sveiks, kunigaikšti!

JOGAILA

Kęstučiai

Skubinkim, laikas!

ALDONA

Tėve!

KĘSTUTIS

Eik, dukrele,

Ramink Birutą!

Kęstutis atsitraukia su Jogaila ir Vytaučiu, paskui jį Butrimas ir keletas likusių ricierių, išeidami tiesiai

SCENA X

Vaidila, Aldona, vaidilos

VAIDILA

vaidiloms

1535

O jūs, draugai mieli,

Paėmę ugnį, užklokite mane

Liepsna!

atsitraukia su vaidilomis gilyn tiesiai

ALDONA

Ten Vilniuj Marė…

nusiminusi Geriau velyk

1540

Griūtų pasaulė!

VAIDILA

už scenos

O didis Perkūne!

uždanga nusileidžia

AKTAS KETVIRTAS

salė Vilniaus pilyje, tapat kaip pirmame akte, Marė stovi ant vidurio scenos, Prora Bilgenas pasirodo pro didžiosios duris

SCENA I

Marė ir Bilgenas

BILGENAS

įeidamas

Man, kunigaikštien, įsakei ateiti.

MARĖ

nekantriai

Bilgene! tikrą pasakyk teisybę,

Kaip stovi mūšis?

BILGENAS

1545

Nežinau da nieko.

MARĖ

Prakeikts tylėjims, kuris nekantrumo

Karštyje laiko! Nežinia tai didė

Kančia yr širdžiai, pasitikint laimės.

Bet šimtą kartų sunkiau yra laukti,

1550

Ar išsipildys pagiežos svajonė.

kreipdamasi ant Bilgeno, karštai

O gal tu tyčia ką slepi nuo manęs?

Viršus Kęstučio? Pasakyk jau sykį!

Velyk bjauriausią žinią, ne kaip tąją

1555

Nežinios peklą, kuri priešingiausius

Paveikslus rodo puolimo ar džiaugsmo!

Ar neįspėjau? ką? pragaišo viskas?

BILGENAS

Sakau, kad ne da.

MARĖ

Neslėpk, sakyk viską?

1560

Aš tvirta busiu, noriu tik teisybės.

BILGENAS

Pasakiau tiesą, neslepiu aš nieko.

Ikšiol neturim da žinios nė kokios.

MARĖ

Argi tu niekad ir nieko nelaukei

Skausme ir baimėj? Valandoj, kaip svarstos

1565

mūsų likimas, kalbi tu su manim

Taipos atšalęs ir pasekmės karo

Matyt tau nerup, jeigu toks ramus tu.

BILGENAS

Stoka žinios juk esti geras ženklas,

Nes piktos žinios atlekia, kaip paukštis.

MARĖ

pikta

1570

Sau pasilikki raminimą tokį —

Nemėgstu žodžių per daug išmintingų,

Kurie, prireikiant, nenaudingi žmogui.

paliepdama

Raiteliai reikia išsiųst ik rubežių!

1575

Tegul patyrę, parneša man žinią.

BILGENAS

Einu paliepti.

MARĖ

Eik ir liepki skubinti

Bilgenas išeina pro didžiąsias duris

SCENA II

MARĖ

viena

MARĖ

Susirūpinimas O Jogailėlis matyt jau užmiršo.

Jam nė nerūpi, kad ir iš galvos aš

1580

Visai išeičiau, nerimdama šitaip.

Konradas įeina pro didžiąsias duris

SCENA III

Mare, Konradas

KONRADAS

Teikis atleisti, kunigaikščiui, tokį

Mano drąsumą, bet norėjau svarbią

Apreikšt [71] naujieną.

MARĖ

greitai

Ricieriau, sakyki!

1585

Greičiau sakyki! Visa dvasia mano

Ant tavo lūpų kybo.

KONRADAS

Kruvins mūšis

Užbaigts. Kęstutis yra pralaimėjęs,

Jogailos rankoj.

MARĖ

1590

Džiaugsmas Ar gerai girdžiu tik

Tavo žodžius tuos? Jogaila apveikęs!

Kęstuts sugautas! O, iš džiaugsmo gali

Perplyšt krūtinė…

kreipdamosi vėl ant Konrado

1595

Ar kartais neklysti?

KONRADAS

Aš liudytoju buvau ir tą tiesą

Galiu patvirtint. Juk tiesiog iš vietos

Skubinau Vilniun tau viską pranešti.

MARĖ

Džiaugsmas Kaip dėkavoti už tavo malonę

1600

Ir gerą žinią, kur lyg balzams gydo

Pažeistą širdį, skausmus ir liūdnumą?

negalėdama sulaikyt pašėlusio džiaugsmo

A! Jau Kęstutis į rankas pateko —

Tai galiu mesti našlės liūdną rūbą

1605

Ir pirmą kartą linksmai nusijuokti,

Primynus koja galvą užmušėjo,

Kurį dangus man pats po kojų guldo.

Džiaukis, Vaidyla, kapuose nurimki —

Atlyginta bus!

KONRADAS

1610

Viešpati malonus,

Jeigu auklėjai pagiežos troškimą,

Tai jis dabarties pakakintas [72] tapo.

Nužeminimas sunkesnis už mirtį,

Nes dvasia kenčia daugiau, ne kaip kūnas.

1615

Gana pamačius, kaip tas puikus senis

Šiandien sublogęs, tartum mažas vaikas;

Gėda prispaudė sunkiau, ne kaip dugnas

Užkalto grabo…

MARĖ

Piktumas Kenčia, juk jau kenčia,

1620

Tegul pajunta, kas tai yra skausmas!

KONRADAS

Gailestis Liūdna matyti, kada žilas vadas,

Spėkų netekęs, stovi nusiminęs

Ant griaučių savo garbės ir didybės;

Kad atsisveikin ant amžių su viltim

1625

Ir leidžias ten, kur jau nežiba žvaigždės;

Kad, pergyvenęs save, darbus savo,

Paminklu lieka kaltės ar nelaimių.

Toksai likimas, širdperšos [73] baisybė,

Turi ir širdis, pripiltas rūstumo,

1630

Priverst gailėtis…

MARĖ

Gailėtis nemoku.

KONRADAS

Įniršims baigias, pagiežai įvykus,

Kada jau priešų nelaimė prislegia

Ir žemyn lenkia…

MARĖ

1635

Žiaurumas Man to nepakanka!

Man turbūt pančiai, kalėjims, kankinims,

Mirtis ant galo…

KONRADAS

Per daug pageidauji,

Visai nežiūri ant sąlygų stovio —

1640

Tegul Kęstutis tavo broliui ginklą

Yra pavedęs ir karūnos savo

Tiesą viršiausią — bet brolis nuo savęs

Jam prižadėjo, per prisiegą [74] šventą,

Kaip vaiks mylėti, priderančiai gerbti,

1645

Nuo užpuolimų gint ir išdavimo.

MARĖ

pasityčiodama

Kam gi tai burną be reikalo aušint?

KONRADAS

Išmaningumas Juk čia dalykas santaikos šventosios,

Kurią sulaužyt nė viens neprivalo.

Kas nenor garbę ricieriaus sutepti.

1650

Jogaila, vesdams pas save Kęstutį

Su keliais vyrais, kaipo svečius savo,

Turės atminti pareigas visokias,

Ką yr žadėjęs ir kas svečiams prider.

Negal užmiršti ir giminės ryšio —

1655

Tai šalčiau reiktų kliūtis apsvarstyti

Ir apmalšinti įniršimo šuolius…

MARĖ

pasityčiodama

Tai paduot ranką užmušėjui vyro?

KONRADAS

Paskutinoji [75] kartais ir taip liepia.

MARĖ

Tik viena liko man paskutinoji,

1660

Kuri su mano krauju išvien teka —

Pavest tą senį kankinimų peklai

Ir tikrai mirčiai. Taigi žus Kęstutis.

KONRADAS

Sunku išpildyt užmanymą tokį,

Ant kurio brolis niekad nesutiktų.

MARĖ

1665

Ar tai tau rodos, paabejos [76] brolis

Užtart už mane, jeigu jam, kaip sūdžiai [77] ,

Skriaudimus savo išdėsiu?

KONRADAS

Toks darbas

Per daug jau aiškiai apskelbtų pasaulei

1670

Tą kunigaikščio nepadorią klastą.

MARĖ

Piktumas, Pagieža, Gobšumas Jūs pats, kryžiokai, prisiegą švenčiausią

Laužot, kituos tik matydami kaltę.

Vienok pati aš nenorių iš pradžių

Tuoj reikalauti galvos mano dėdės.

1675

Pataikysiu juk paklausyti proto

Ir menkesniu kuo tuosyk pasikakint.

Tegul tik brolis, man pareikalavus,

Akyse mano suima Kęstutį

Ir pasodina į kelnorę [78] tamsią.

KONRADAS

1680

O jeigu tavęs nenorės klausyti?

MARĖ

Jei atvirai ne — tai aš slapta dirbsiu…

Gyvastis žmogaus toksai trapus daiktas!

Kas gi lengviau yr, kaip ją kam atimti?

Gana į vyną tam nuodų įberti…

1685

Jei ne, tai galbūt žmogžudžiui samdyti…

Atsiras peilis… Reik kruviną darbą

Užmanyt — mirtį mintis jau surengs jam.

KONRADAS

Tai turi žūti?

MARĖ

Manyk, kad jau žuvo.

1690

Dabar vis tiek man [79], neslepiu nė savo

Siekių, nė žodžių į melą nevystau.

pro didžiąsias duris įeina Albanas

SCENA IV

Konradas, Marė, Albanas

ALBANAS

Matyt jau grįžta, veikiai [80] pilyje bus.

MARĖ

O, turiu dėdei prasitraukt iš kelio,

Kad neišsigąstų, mane čia išvydęs.

išeina pro duris po kaire

SCENA V

Konradas ir Albanas

KONRADAS

1695

Apgailestavimas Albane! Mesdams prigimtinį namą,

Meilę ir laimę, dievus ir tėvynę,

ir išdaviko imdamas paveikslą,

Kad iš netyčių, kaipo žaltys šliauždams,

Tik prisigriebčiau prie širdies kryžiokų

1700

Ir marų smūgį ateityj jiems duočiau,

Juk aš žinojau, kad tie darbai mano

Kiekvieną žygį draskys baisiai širdį —

Betgi nelaukiau, valandą sutiksęs,

Kad reiks stovėti su surištom rankom,

1705

Matant, kaip tėvą žmogžudžiai jau siekia

Kad neištrauksiu iš makščių nė kardo,

Anė pridengsiu jį krūtine savo.

Bjaurus šiandien visas žmogaus būdas,

Ant visko purtos peržengts prigimimas!

1710

Tolyn nenoriu lįsti į tą darbą

Už tokią prekę…

ALBANAS

su paniekinimu, gailėdamasis

Paniekinimas Gaila tavęs, gaila!

Rengeis būt vyrų, o esi tik vaikas,

Kurs, didžią mintį žadintis paėmęs,

1715

Meta, išvydęs, kad gal pasileisti…

KONRADAS

Nesijuok! Šitiek dėl jos iškentėjau,

Ir laimės šitiek pašvenčiau dėl josios,

Kad juokų tavo neužpelniau, rodos,

Kada iš kelio baisi šmėkla stumia.

ALBANAS

1720

Kurstymas, Drąsinimas Taip, dvasia tavo blaškosi, pailso!

Argi tai būtų tik menkas troškimas

Garbės pastūmęs tave prie aukų tiek,

Pajėgas žmogaus pereinančių? Jeigu

Taip būt iš tikro, išsižadėk savo

1725

Darbo, mylėki, manyki ir veiki,

Kaip visi žmonės, nes nieko jau didžio

Įkurt nįstengsi! Bet, jeigu auklėjai,

Gilumoj dvasios užslėpęs, tėvynės

Tikrąją meilę, jei turėjai norą

1730

Numesti jungą, kurisai mus spaudžia,

Lietuvos vardą iškelti ant amžių…

Eik, kaip ikšiolei, nieko nežiūrėdams,

Prieš spėkas peklos ir dangaus, per ugnį!

Ašarų jūres, per upelius kraujo!

1735

Užmirški savo sąžinę ir širdį!

Skausme raitykis!… Mirki nusiminęs!…

Bet, ką pradėjai, užbaigk iki galo!

KONRADAS

Apgailestavimas Kitaip tie žodžiai anuomet skambėjo,

Kada puošiau juos svajonėmis savo.

1740

Šiandien net siekis — didis, aukštas, šventas,

Kuriam aš dvasią atidaviau jauną,

Taip ūkanomis rodos prisidengęs,

Kad nematyt jau ramybės, nė džiaugsmo.

Akyse stovi žila galva tėvo,

1745

Šaukianti šiandien nuo manęs pagalbos —

Jis taip mylėjo — perplėšiau jam širdį,

O kada šiandien ant jo griausmai krito,

Turiu, atšalęs, laukt, ik prisitaikys

Slapta užmušt jį galvažudžių rankos.

ALBANAS

1750

Iš kur žinia ta?

KONRADAS

Ta laukinė vilkė,

Kurią pasotin tiktai aukų kraujas,

Atvirai girias, žudymą užmanius;

O jeigu brolis neparems jos siekio

1755

Ir neįtaikys Kęstutį kalėti,

Pati užmuš jį — nuo jospat girdėjau.

Tai iškelia tik pasilieka vienas:

Varguolį senį kalėjiman brukti.

ALBANAS

Paguoda, Drąsinimas Nenusiminti, tiktai veikti reikia.

1760

Ištrūkt nelengva, kur vien klastos tyko,

Bet nesunku bus kalėjimo vartai

Jam atdaryti. Turime pagalbą —

Zokonui taip gi rūpi juk, kad liktų,

Kas gal paveržti Jogailai karūną…

KONRADAS

1765

Įrankiai baisūs, kurių turiu stvertis

Drebančiu delnu, lyg voratinklio gležno,

Tesančio vos vos per bedugnių gylį.

išeina su Albanu pro duris tiesiai; neužilgo pro didžiąsias duris įeina Jogaila, o sa juo Kęstutis ir Vytautas; pro atdaras duris matyt Butrimas su keletu Kęstučio draugkareivių, kurie vienok ant scenos nepasirodo

SCENA VI

Jogaila, Kęstutis, Vytautas

JOGAILA

įvesdamas Kęstutį

Dėde, ir vėl tu įžengi į šitą

Pilį, kaip tikras apgalėtojas [81], kurs

1770

Pavergia širdis. Visi žmonės mėtė

Kvietkas po kojų ir sveikino tave

Su džiaugsmu tokiu ir taipos širdingai,

apsimesdamas lyg užpykęs

Kad net užmiršo visai apie mane.

KĘSTUTIS

1775

Bejėgiškumas, Skausmas, Išmintingumas Nesigailėki sūn jausmo, kurį man

Išreiškė! Jeigu žmonės lenkia galvas,

Tai ne prieš mane, dabar silpną, menką,

Ne prieš veluką, kitąsyk garbingą,

Tik prieš nelaimę, kur manyj gyvena.

1780

Nekaltink tųjų, kuriuos teisus jausmas

Priverčia gerbti kitų vargią dalį,

Matant ant veido kentimo didybę .

JOGAILA

Kas gi juos kaltins? Juk jie, duodami tau

Tinkančią garbę, pildė mano norą.

1785

Ar svečią tokį nereikia vaišinti

Kuo širdingiausiai?

VYTAUTAS

karčiai

Koks tu meilus šiandien!

Velyčiau [82] tavo nepažint malonės.

KĘSTUTIS

Išmintingumas Vytautai, liaukis! Kam įkandžiais žodžiais

1790

Vaidus vėl judint ir Jogailai širdį

Užgaudinėti? Kada mes stovėjom

Vienas prieš kitą su ginklais, tai tuokart

Galėjo būti ir priešingi siekiai,

Bet jau ištarus: santaiką prisiekiam,

1795

Tegul širdingas ryšys susitvirtin

Ir nė koks ūkas santaikos netemdin.

kreipdamasis ant Jogailos ir Vytančio

Buvote kitkart — būkit ir vėl broliais!

JOGAILA

Iš savo pusės aš pats šito trokštu.

VYTAUTAS

1800

Puikybė Lengva parodyt — prakilnumas dvasios,

Kada likimas paremia puikybę.

Bet kas turėjo tiesą irgi drąsą,

O tiktai laimė prigavo prie galo,

Tam sunku lenktis po ženklu brolystės,

1805

Maloniai duotu apgalėjusiojo,

Nes jame vis tik pažymu lyg branktas [83].

KĘSTUTIS

Ištikimybė, Išmintingumas, Orumas Sūnau, per tave kalba tik puikybė,

Kuri tai žemei daug atnešė vargo.

Ant vaidų [84] mūsų gudrus priešas tyko,

1810

Moka naudotis ir tunka nuo jųjų.

Šiandien privalom pavyzdį parodyt,

Kad ne valdžia mums — tik Lietuva rūpi.

Sujungti reikia visos mūsų spėkos

Priešais galingą apnykėlių skaitlių [85].

1815

Tas tik tėvynei geriau patarnauja,

Kurs pats parodo, kaip klausyti reikia.

Kol pats stovėjau eilėj pirmutinėj,

Aukštai iškėlęs Lietuvos veluką [86],

Tai nuo visų tad reikalavau drūčiai,

1820

Kad mano žodžio ir minties klausytų.

Kada gi šiandien visai atsitraukiu,

O dievai duoda į jo rankas valdžią,

Tegulgi valdo visur valia jojo,

Nes pasipriešint — tai išduot tėvynę.

JOGAILA

su pagerbimu

1825

Dėde, tu busi vis Lietuvon galva

Prie manęs lygiai su manim.

KĘSTUTIS

pasidavęs

Išmintingumas Jau mano

Užbaigtas darbas. Prieš naują gadynę [87]

Reik pasitraukti, matant seną svietą

1830

Merdintį. Reikia prasitraukt iš kelio

Prieš jus, jaunieji, kur veluką naują

Turit ir ginklą. Ricierių gadynė

Leidžias į kapą ir ugnis žinyčios

Silpnyn liepsnoja, į širdį mūs miškų

1835

Eina be baimės su žmonėms naujaisiais

Nauji dievaičiai. Be to gana ilgai

Aš, kaip tėvainis tikėjimo seno

Ir paveldėjęs tautos gilią mintį,

Užlaikyt stengiaus mūsų seną tvarką,

1840

Nesigailėdams darbų, anė savo

Kraujo. Vienok gi, kovodams tolydžio,

Neištesėjau imtis pasėkmingai

Su dvasia jūsų naujųjų gadynių,

Ir nuo kryžioko apginti tėvynę

1845

Mokėjau vien tik kardu, po senovei.

Vaikai, dabar prasitraukiu jums jau

Su naujais ginklais, su šauksmais kitokiais…

Tegul žvaigždė jūs užteka šviesybėj,

Kada manoji tamsybėj užgeso.

VYTAUTAS

1850

Neužtekės jau! Sykiu su tavąja

Užtemo žvaigždės tos žemės, su tavim

Jos neteko dvasios-prieglobėjo,

Kur prie garbės tik ją vedė! Liks priešams

Ji, nelaiminga…

KĘSTUTIS

rūsčiai

1855

Drąsa, Tikėjimas, Viltis Sūnau! Neišdrįski

Mūs ateities link šitaip abejoti,

Nes tiktai seną užrūstinsi tėvą.

Dėl ko baugina ateitis tėvynės?

Tautų likimas surištas nesti

1860

Su sustengimais vienstovių žmogystų —

Spėka aukštesnė be atmainos valdo

Ir, prireikėjus, didžiavyrius budin [88].

Sunkumums spręsti, kada puolam patys,

Kas gali džiaugsmą, ar prapultį lemti;

1865

Manom, kad viskas su mumis pradingsta

Ir piktžodžiaujam ant liūdno likimo.

Tuo tarpu tankiai, ką nuopuolių menam,

Liūdni išvydę mūsų vilties griaučius,

Tėvynės dalį sustiprina dargi —

1870

Ir mūsų grabas taps ateities lopšiu.

pro didžiąsias duris įeina Aldona ir nedrąsiai artinasi prie Kęstučio

SCENA VII

Kęstutis, Jogaila, Vytautas, Aldona

ALDONA

Tėve Kęstuti, nepykti ant vaiko,

Ką čion atbėgo, tavęs nepaklausęs.

Ikšiol juk niekad nesipriešinau tau,

Bet šiandien mane pergalėjo baimė

1875

Ir nerimastis vijo pėdoms tavo,

Visai nežiūrint, kas man įsakyta.

KĘSTUTIS

Vaikeli! Vis tau iš galvos neišeina

Sapnai, baidyklės, vis baugina tave

Gedulių dvasios ir vaikosi paskui

1880

Šmėkla išblyškus praeities; da protas

Tavo nuilsęs, sergąs keičia viską

Į stebuklingą svajonę ir liepia

Imt per teisybę, kas akyse rodos.

ALDONA

Pyksti ant manęs?

KĘSTUTIS

1885

Supratingumas Pykčiau, kad galėčiau.

Ką padarysi išlepintam vaikui?

Tokiam paukšteliui, kurisai išsilgęs

Pas mane seną atlėkė ant rankų?

apkabina Aldoną

ALDONA

Skausmas, Ilgesys Sunku man, tėve, gyventi be tavęs;

1890

Be tavęs svietas dykuma išrodo

Taip tamsu, šalta, be gyvasties kokios,

Taip savyj gero neturinčia nieko,

Kad širdis mano iš skausmo nor plyšti.

KĘSTUTIS

šypsodamasis, Jogailai

Žiūrėk, kaip mane į tinklus vilioja

1895

Laumė štai šita meiliaisiais žodeliais,

Kaip savo meilę išreiškia seneliui,

Su kuriuo turi išvieno liudnumą.

Turi dabar ją gražiai pamylėti,

Iki išeisim elgėtaut po žmones.

JOGAILA

1900

Ką kalbi, dėde? Juk aš neapleisiu.

KĘSTUTIS

Nuleidęs kardą, jau netinku niekam,

Jei vakarais tik kam pasakas sekti.

Taigi rengiuosi, eidams per Lietuvą,

Butus lankydams, svetimų gudrybę

1905

Išpasakoti.

Aldonai

Tu eisi su manim.

ALDONA

Kad ir į kraštą pasaulės!

KĘSTUTIS

Tegul nors

1910

Vaikai pramoktų vokiečius iškeikti,

Saugotis jųjų, geriau už mus ginti

Savo tėvynę.

kreipdamasis ant Jogailos

O tuotarpu senį

1915

Vesk pasilsėti.

JOGAILA

Duodu savo lovą.

Eisiva, dėde.

Jogaila veda Kęstutį pro duris po kaire, bet jos staiga atsidaro ir įeina ant scenos Marė su Prora Bilgenu, neduodama praeit; ties durimis už jų dviejų stovi kiti ginkluoti Jogailos dvarininkai

SCENA VIII

Marė, Bilgenas, Kęstutis, Jogaila, Vytautas, Aldona, ginkluoti Jogailos dvarininkai

MARĖ

įeidama, Jogailai

Palauk!

JOGAILA

Ko tau reikia?

1920

Dėdė nor miego.

MARĖ

Dėdė gal palaukti —

Aš ramaus miego kur kas ilgiau laukiau.

JOGAILA

Marei

Sakyk, ko nori?

MARĖ

Piktumas, Spąstai Noriu pati dėdei

1925

Pakloti lovą…

ALDONA

šaly

Dreba visas kūnas!

JOGAILA

Ką gi tai reiškia?

MARĖ

Seniems miegs netinka,

Jeigu jie turi ant sąžines kraują.

1930

Mat šviesios naktys jiems neduoda miego —

Nusiųsk Kęstutį kalėjiman tamsų —

Ten tegul ilsis!

VYTAUTAS

Kaip drįsti, begėde,

Taškyti seilėms…

JOGAILA

1935

Pasiutai, sesute.

MARĖ

Nepasiutau aš. Tu būsi pasiutęs,

Jeigu, nors sykį savo neparodys,

Leisi iš rankų ateitį karūnos.

JOGAILA

Mare, nutilki!

MARĖ

1940

Piktažodžiavimas, Nuoskaudos, Kerštas Argi tai tau, broli,

Paniekinimų atmintis taip miela,

Kad nė už skriaudą atsiteist nenori?

Ar užmiršai jau, kaip anuosyk dėdė

Mūs lizde mūsų išniekino tyčia

1945

Prieš visą svietą ir kalėti liepė?

Paskui, parodęs paviršių malonės,

Da mus skaudžiau jis išjuokė. Kur skolos,

Ten užmokėjims. Padaryk ir jam taip!

VYTAUTAS

Nutildyk burną!

1950

kreipdamasis ant Jogailos.

Jogaila, paliepki

Vydragai [89] šitai prasitraukt!

MARĖ

Priekaištavimas Girdėjai

Broli? Nor mane iš čia išvaryti —

1955

Iš namų mano — už tai, kad aš jųjų

Galvažudystę noriu svert teisingai.

Broli! Tai tavo bičiulius jau gali

Laisvai žudyti? Jau nė nesigėdi,

Už draugų mirtį nenorėdams keršint?

1960

Tai jau prie tavo sosto nieks negali

Rast apginimo? Man vyrą, tau tikrą

Išplėšė tarną, kurs dėl tavęs žuvo.

Jeigu už jį tu atkeršint nenori,

Tai jau pas tave neverta tarnauti!

1965

Ir pames tave teisūs tarnai tavo,

Jei juos paduodi svetimų piktybei.

KĘSTUTIS

išmetinėdamas Jėgilai

Tai, sūnau, sitaip priimi tu mane?

Juk tavimi tikėjau.

JOGAILA

Tai ne mano kaltė.

1970

Nelaukiau šito. O vienok jos skundams

Reik pripažinti priežastys teisingos.

VYTAUTAS

Kur dingo tavo prisiega?

JOGAILA

Tai ką gi

Darysiu?

VYTAUTAS

1975

Imk ją šalin! turi valdžią.

JOGAILA

Marei

Sesuo! Išeik sau!

MARĖ

Maištas Kolei lieka laisvas

Štai šitas senis, aš neatsitrauksiu.

rodydama Bilgeną ir kitos dvarininkus

1980

Ricieriai laukia štai bausmės už mirtį

Vaidylos…

JOGAILA

Kas tai? Maištas užmanytas…

MARĖ

O ne, ne maištas, tiktai tarnų tavo

Teisūs troškimai, kad būtum teisingas.

VYTAUTAS

žiūrėdamas Jogailai į akis

1985

Ei, brolau, tavo akys lyg netikros —

Argi norėtum užmiršt savo žodį?

Butrimas pradaro vidurines duris, ir išeidamas pamažu ant scenos, klauso kalbančių

Kas gi daugiausiai prisiegų ištaręs?

Tyli dabartės? Ar ne išdavimą

1990

Užslėpti nori?

JOGAILA

Matai — iš netyčių

Užklupo mane šitų žmonių skundas.

Išklausyt reikia…

VYTAUTAS

Apmaudas Suprantu, tai vylius —

1995

Kad lengviau būtų derėtis su savo

Sąžine.

labyn nžsirustindamas

Aš tau tikėjau, kaip broliui,

Atsakiau tėvui už tavo teisumą,

2000

Prikalbinėjau ant santaikos tikti,

O tu užslėpęs išdaviko peilį!

Dabar prakeikiu savo minkštą širdį,

Kuri prie tavęs traukė. Šimtą kartų

Geriau būt buvę, kad ir nuo kryžiokų

2005

Imti pagalbą ir tavo švelnumui

Atsakyt ginklais. Juk siūlėsi patys…

Tėvs nenorėjo su vokiečiais rištis —

O aš gudrybės tavo nežinojau.

Būtum nematęs kunigaikščio mitros!

Butrimas pamažu pereina per sceną prie durų po dešine ir išeina

MARĖ

Jogailai įžymiai

2010

Tik įsitėmyk [90], ką Vytautas kalba —

Juk su kryžiokais norėj sutremt tave,

Tiktai nespėjo santaiką įkurti…

Gaila jiems šiandien, juk pats Vytauts sako.

Apmąstyk, broli, koks pavojus laukia,

2015

Juosius paleidus.

JOGAILA

Akyse man temsta

Ir širdis plaka.

ALDONA

persigandusi

Jis nor jos klausyti —

Prapuolę esam!

JOGAILA

2020

Nežinau, dabar ką…

pro duris po dešine įeina Konradas, Albanas ir Butrimas

SCENA IX

Kęstutis, Marė, Jogaila, Vytautas, Aldona, Konradas, Albanas, Butrimas, Bilgenas ir ginkluoti Jogailos dvarininkai

JOGAILA

Konradui

Į patį laiką [91] atėjai, man reikia

Sunkus išrišti klausyms, taigi tave,

Ricieriau, imsiu per sudžią. Darysiu

Taip, kaip sakysi.

ALDONA

šaly

2025

Dievai maloningi!

Jūs čion jį siunčiat mums pagalbą duoti.

KONRADAS

Kas gi?

JOGAILA

Veidmainystė Ant dėdės aš nenoriu skųstis,

Nors jis ne sykį išniekino mane;

2030

Tiktai sesuo štai, kurios vyrą liepė

Nužudyt, nori bausmės per nevalią;

Ricieriai taip gi visi reikalauja

Kalėjimu nors užmokėt už tąjį

Taip rūstų darbą; o aš pažadėjau

2035

Nebaust visai jų, nieko nežinodams,

Kad jie yr mano priešai, kurie trokšta

Prapuldyt mane.

VYTAUTAS

Apsimetėli tu

Prakeiktas!

JOGAILA

toliau Konradui

2040

Taigi pasakyti teikis,

Ar pažadėjims tasai mane riša?

ALDONA

melsdama Konradą

Žinai teisybę, tai ginki!

JOGAILA

Konradui

Kaip rodos?

KONRADAS

su savim kovodamas

Kalėjimą skirk.

ALDONA

didei nusiminusi

2045

Sūnus priešais tėvą!

MARĖ

Bilgenui ir dvarininkams

Ricieriai! Drąsiai! visus juos suimkit!

Bilgenas ir dvarininkai išeina priešais

VYTAUTAS

Neišeisiu gyvas! Butrime prie ginklo!

Vytautas ir Butrimas išsitraukia kardus

KĘSTUTIS

paliepdamas

Nuleiskit ginklą!

Butrimas deda savo kardą į makštis

VYTAUTAS

Susidūrimas neklausydamas

Aš ginsiuosi…

2050

Konradas užeina iš užpakalio ir ištrenkia iš rankos kardą

Niekšas

Esi, kryžioke!

ALDONA

O! ne žmonių akys

Galvažudystės tokios neregėjo…

2055

Ir tai jis…

MARĖ

ricieriams

Imkit! Kęstutis supranta,

Kad užsispyrims gal kaštuoti kraujo.

ALDONA

užstodama Kęstutį

Krūtinę savo aš tave pridengsiu…

Neduosiu tavęs…

MARĖ

per nevalią atitrukdama ją

2060

Traukis!

ALDONA

Tu bedieve!

dvarininkai su Biigenu apsupa Kęstuti, Vytautu ir Butrimą ir veda juos per didžiąsias duris; Aldona ištiesia rankas prie Kęstučio.

O tėve mano!

KĘSTUTIS

Palaiminimas atsigręždamas

Aš laiminu tave.

išeina visi, išskyrus Aldoną, Konradą ir Albaną

SCENA X

Aldona, Konradas, Albanas

ALDONA

blaškosi ant koją

2065

Kaip skauda! Čia… Čia…

griebiasi už širdies ir puola ant žemės; Konradas su Albanu pasilenkia prie jos

Graudulys, Skausmas, Mirtis, Atsisveikinimas KONRADAS

luktelėjęs, Albanui

Žiūrėki! ji mirė!

Nes įtikėjo į galvažudystę,

Kuri taip aisti — jai perplėšė širdį

Nedėkingumas sūnaus, širdį ilgo

2070

Pargraužtą skausmo. Baisu atsiminti,

Kad neišgirs jau išsiteisinimo

Tylumoj kapo, bet sykiu su savim

Nešas paveikslą visų kruviniausią,

Prieš kurį savo akeles užmerkė.

2075

klaupdamas prie Aldonos

Jaunystės sapne! Lik sveika ant amžių!

Kruvins meilužis paskutinį kartą

Bučiuoja tavo išbalusį veidą.

bučiuoja Aldonai į kaktą

uždanga nusileidžia

AKTAS PENKTAS

scena parodo kalėjimo kelnorę Kreivos pilyje; priešakinė scenos dalis talpus skliautas po žeme, pertvertas iš užpakalio trimis arkadomis, kurias sujungia grotos; per grotas matyt užpakalis scenos, kalėjimo prieangis; vidurinė arkada, atidaromą kaip vartai, sujungia prieangy su kelnorės priešakiu; po karei iš priešakio scenos žemos durys veda į kitą kelnorę; prie skliauto kabo ant retežio lemputė, neaiškiai apšviečianti kalėjimą; pakėlus uždangą, ant prieangio pasirodo Prora Bilgenas su raktais, paskui jį Kunonas, Konradas ir Albanas; Bilgenas atidaro grotinius vartus ir įveda kryžiokus ant pryšakio scenos

SCENA I

Bilgenas, Kunonas, Konradas ir Albanas

BILGENAS

įvesdamas

Aš negalėjau priešintis jūs valiai,

2080

Tiktai žinokit, kad sičion jus leisdams,

Pareigą laužau…

KONRADAS

Nebijoki nieko.

BILGENAS

Baisus atsakyms…

KUNONAS

Paklausęs, laimėjai

2085

Mūsų malonę, kuri priglobs tave

Kiekvieną kartą,

BILGENAS

Jums ir pasiduodu.

Papirkimas, Silpnumas, Silpnavališkumas, Išdavystė KONRADAS

duodamas mainą su auksu

Priimk tuo tarpu rankpinigius šituos.

BILGENAS

imdamas

Aš jums tarnausiu su dūšia ir kūnu.

ALBANAS

2090

Bet kur Kęstutis?

BILGENAS

rodydamas kelnorę po kaire

Kelnorėje šitoj

Ant šiaudų glėbio, ant žemės pakloto,

Kaip ąžuols senas, audros apgalėtas,

Per dienas guli, nejuda, negirdi.

2095

Nė nesistenki, norėdams prašnekint.

Tyli, tarytum, užsimiršęs kalbą.

Nė ant savųjų akių neatkreipia —

Visai senelis pavirto į vaiką!

KONRADAS

Nuvesk pas jį!

BILGENAS

2100

Ten taip tamsu, ankšta,

Nešvaru bjauriai ir taip atsiduoda [92],

Kad jums sunku bus, ricieriai, įeiti.

Aš tai kas kita, pripratęs jau tokius

Matyti daiktus; taigi viens nueisiu

2105

Ir jį atvesiu…

KUNONAS

Gerai.

BILGENAS

Būkit kantrūs,

Nes jį reik kalbint, kaipo mažą vaiką,

Arba ant rankų išnešt, jeigu purtos.

išeina pro duris po kaire

SCENA II

Kunonas, Konradas ir Albanas

KUNONAS

2110

Nereikalingas, kaip man rodos, trasas

Dabar Kęstutį iš kelnorės gelbėt.

Kam mums toks senis?

ALBANAS

Visgi pasiliko

Skambėjims ir ardo, kuris, sunaudotas

2115

Gerai mūs rankoj, gal pavirst į ginklą.

Veidmainystė KUNONAS

Skambėjims tokis silpnyn visad eina,

Besilpstant žmogui

Kam tuščias skambėjims?

KONRADAS

Ateitis rodys.

KUNONAS

2120

Vienok bus nelengva

Išsiurbti senį, kuris ir pirmiau juk

Įrankiu tapti nesidavė niekad.

O jeigu syki šito užsimanėt,

Tai pabandykim…

Bilgenas grįžta, vesdamas Kęstutį, kuris duodasi vest be nuovokos ir nežiūrėdamas nė ant vieno iš esančiųjų

SCENA III

Kunonas, Konradas, Albanas, Bilgenas Kęstutis

BILGENAS

Kęstučiui

2125

Veidmainystė Eik drąsiau, seneli,

Čia nieko pikto — tai svečių sulaukei,

Kurie nor tave pamatyt — linksmiau bus.

KONRADAS

šaly

Baisus paveikslas nelaimių, senatvės!

KUNONAS

žiūrėdamas į Keisttuį

Tai tikri griaučiai, kuriuos perdėm tuščia…

2130

gynama tik žmogaus, kuri tuojau, rodos,

Pavirs į dulkes, vos ją palytėjus…

BILGENAS

Kęstučiui, traukdamas jį prie kryžiokų

Artyn seneli!

KUNONAS

Kęstučiui

Mes su kunigaikščiu

Pakalbėt norim. Argi nepažįsti

2135

Mūs, kunigaikšti, Kęstuti?

Kęstutis neparodo nė kokio gyvasties ženklo

BILGENAS

Kęstučiui

Na, seni,

Atsakyk!

atsikreipdamas ant kryžiokų.

Matot — tyli, tartum kelmas.

KUNONAS

Kęstučiui

2140

Velydami [93] tau gero, čion atėjom.

ALBANAS

Kaliniams žinot, užveizdos esybė

Uždaro burną.

KUNONAS

Bilgenui

Bilgene, išeiki —

Ant pilies kiemo gali mūs palaukti.

2145

Duok raktus, patys duris užrakinsim.

BILGENAS

paduodamas raktus, kuriuos priima Konradas

Tekit, išpildau visus jūsų norus.

išeina pro grotas paskui per prieangį tiesiai

SCENA IV

Kunonas, Konradas, Albanas, Kęstutis

KUNONAS

Kęstučiai

O kunigaikšti, matant tave šitaip,

Širdį mums skauda. Brolevaikis tavo

Galvažudystę baisią yr padaręs.

2150

Dabar juk galim laisvai pakalbėti —

Bilgens išėjo.

ALBANAS

Ar tu mus pažįsti?

Kęstutis vis nesijudina

KUNONAS

Mes tik bičiuliai tavo. Norim gelbėt

Tave nelaimėj…

2155

matydamas, kad nė veidas Kęstučio nesujudėjo, Albanui

Nejuda tas žmogus,

Sustingus stovi, anė akių mirksniu

Nerodo jausmo.

ALBANAS

Kunonui

O gal nesupranta.

KUNONAS

2160

Greičiau puikybėj savo užsikirto.

ALBANAS

Reikia aiškiau jam pasakyt, ko norim.

KUNONAS

Kęstučiui

Pasipiktinimas, Drąsinimas Juk da ne viskas dingo, kunigaikšti,

Taigi nebūki nebyliu be žado.

Mes sugražinsim liuosybę, karūną,

2165

Ištrauksim tave iš grabo, kur saulės

Veltui dairaisi, duosim rankon ginklą

Ir, kokią nori, pagiežą prirengsim.

veltui palūkėjęs atsakymo arba judėjimo Kęstučio

Tyli? Tau rodos, kad tave vilioja?

2170

Žiūrėki, durys atdaros — ir tave,

Po sparnu savo pridengę, išvesim

Iš skylės šitos. Laisvas tada būsi.

Ką sakai, seni? Ar būtinai nori

Prapulti šičia? Nenori atkeršyt?

2175

Ir, apgalėjęs, didžiavyriu tapti?

luktelėjęs, nekantriai

Na, atsakyk gi! Nes paliksiu tave

Tavo likimui, netekęs kantrybės.

Tyli? Tai nori negarbėj baigt amžį?

KONRADAS

išeidamas į pryšakį Kunono ir Albano prisiartindamas prie Kęstučio

2180

O neatstumk tų, kuriuos vedė šičion

Gera širdis vien. Tikėk jiems, Kęstuti!

Kęstutis pakelia galvą, apžvelgdamas Konradą, lygnorėdamas prakalbėt, bet vėl sustingsta po senovei

KUNONAS

Albanui

Akmuo ant galo akims prakalbėjo,

Ant valandėlės jame plykstelėjo

Lyg žmogaus jausmas.

ALBANAS

Kunonui

2185

Eiva! Tegul lieka

Vienudu, Konrads įstabią galybę

Ant jojo turi.

KUNONAS

Gerai, gali likti.

Kunonas išeina su Albanu pro grotinius vartus, o paskui per prieangį tiesiai

SCENA V

Konradas ir Kęstutis

KONRADAS

apsidairęs paskui išeinančius

Nuoširdumas, Pagalba Juodu išėjo. Prie tavęs aš vienas,

2190

Kęsdams taip sunkiai, kad krūtinė plyšta —

Apie dienas tas aš kapuos sapnuosiu,

Jei bus tik sapnas mano dvasiai galims.

Tu nežinai, kaip baisiai mane slegia

Tavo tylėjims nepermeldžiams, kokius

2195

Drebulius myrio siunčia tavo akys

Ramios, o šaltos, sustingusios. Velyk

Perkęsti viską, ne kaip matyt tokią

Tylinčią tavo užšalusią kančią…

Jei turi tiesą neapkęsti mane,

2200

Tai duok išgirsti norint prakeikimą

Iš tavo lūpų! Nebūk lyg negyvas,

Tik rūstus stoki, kaip milžinų vadas,

Ir mesk į mane žaibus akių tavo,

Prakeik! Tik duoki išgirst vieną žodį!

2205

Palaukęs Nieko? Ar nieko netarsi?… Ir šitai

Perkęsiu — duok tik man tu savo ranką

Ir bėgk su manim nuo kapinių šitų

Ant šviesios saulės — nes mirtis tikra čia

Graudena. Bėkim!

2210

luktelėjęs

A! vėl išdavimo

Bijai? Neužmiršęs, kad patariau tave

Kalėjiman mest… Tikėk mano žodžiui!

Aš tau prisiekiu, kad nišdaviau tavęs,

2215

O būdu tokiu norėjau atkreipti

Tik marų smūgį, kurs tau prirengts buvo.

palūkėjęs

Neini? Tyli vis… Permainyk man širdį,

Kad joji taip gi kaip akmuo tylėtų

2220

luktelėjęs, užsikarstinęs ir pasidnodamas

O ne! Turiu aš išgelbėti tave —

Šalyn rytojus! ir apsimetimas!

Įžadus laužau…

klaupdamas prieš Kęstutį

2225

Tėve! Sūnus tavo

Ant kelių meldžia, kad duotumės gelbėt…

KĘSTUTIS

Skausmas Ar sūnus? Kokis? Turėjau juk vieną.

Tą apraudojau ir senei užmiršęs,

Nes jis — tai mano nelaimė ir kirmins.

2230

Norint paskui aš atminiau iš sykio,

Su kieno veidu kryžiokų gyvatė —

Akis užmerkiau tyčia ir, pažinęs

Tik išdaviką, nepažinau sūnaus.

Mano sūnus jau nuo senai negyvas.

KONRADAS

2235

Išpažinimas Keršyja sunkiai širdis priverstoji!

Visame sviete nėra anė vieno,

Kurs, žaizdas mano iš arti pamatęs,

Pasigailėtų ir aukų didybę

Išmieruot [94] teiktus. Tėve! Argi nieko

2240

Širdis nesakė? Ir tiki į mano

Išdavystę, kuri keršytoją

Pridengia savim? Ar tau nešnabždėjo

Paslaptas balsas, kam viską sumaniau?

KĘSTUTIS

Orumas, Teisingumas Aš tiesaus kelio visada laikiausi.

2245

Dievų klausydams, mylėdams tėvynę,

Su teisybe vien gyvenau — dėl to gi

Šuntakių melo, arba apgavimo

Nė nepažįstu. Aš, matai, pripratęs

Svarstyt ir spręsti ne siekius, tik darbus.

2250

Ir suprast stengiu, ką akys parodo.

Žinau vien tiesą — ir netikiu dorai,

Kur gudriai seka galvažudžių pėdas.

KONRADAS

Tėve!

KĘSTUTIS

lyg pats sau

Graudulys, Skausmas Senai jau netekau to vaiko,

2255

Kuriam daugiausiai sudėjau aš vilties,

Drūčiai tikėdams, kad išvien su manim

Zokono gaują baidys nuo mūs girių,

Kad parems mane, mirtinai kovojant

Su siaubūnu tuo, baisesniu už lokį

2260

Padukusįjį ir apsaugos seną

Galvą nuo smūgių jisai, garbės mano

Dalininks pirmas, paveldėtojas jos!

susigraudinęs

Bet nelaimingai sau ir jam išlėmiau,

2265

Glostydams tankiai kūdikio galvelę,

Nes pats sugriovė ir viltį, ir laimę,

Jis, numylėtas iš visų labiausiai.

apsiblausęs, gailindamasis

Netekau vaiko.

KONRADAS

2270

Išpažinimas Tokiais gailiais žodžiais

Nekalbėk, rodos dūsaudamas daikto,

Kuris negrįš jau — o gailestis auga

Taip neišmieruotas, kad gal verksmu trukti

Vyro krūtinė.

2275

luktelėjęs

Ar netiki, tėve,

Kad aš tėvynės parduoti nenoriu?

Kad aš paskyriau gyvenimą savo

Tik vienam darbui, kurisai Lietuvą

2280

Mūsų išgelbės ir už ją atkeršys?

Butautis tavo gyvęs tik numiręs!

KĘSTUTIS

Išmintingumas, Orumas, Garbingumas Kas gali būti — apie tai kiti spręs;

Ateitis gali jį paskui išteisint

Ir ploti rankoms už laimingą siekį,

2285

Visai užmiršus, kur suteptas buvo.

Bet aš, kurio jau gyvenimą taip trumpas,

Aš bjauraus grūdo pasėlį regėjau:

Šeimynoj vienus sielvartus, liudnumą,

Džiaugsmą mūs priešų, Lietuvos nelaimę,

2290

Ir sena mano galva nenuvokia,

Kaip gelbės žemę, kas garbės netekęs.

Sunku, sunku tam, kas pabandė melo,

Sutepė dvasią, nors ir gero trokšdams,

Atgyt išnaujo rubuos nekaltybės

2295

Ir vėl nušvisti su darbais teisingais.

Netstos jo niekad amžins prakeikimas,

Painiodams jojo siekimus gražiausius,

Prie nuodėmių stums, prieš kurias pats purtos,

Ir ves tolyn vis, kur daugiau erškėčių —

2300

Ko pats nekenčia, turės pamylėti,

Ką nor išgelbėt, da labiau prapuldys —

Ir visas darbas suteptų jo rankų

Noroms nenoroms pavirsta į piktą.

KONRADAS

Gailestis, Maldavimai, Pasigailėjimas O tėve mano! Nenorėk atimti

2305

Prie galo kelio paskutinės vilties!

Nepavesk mane kurčiai, tamsiai nakčiai,

Kad abejodams turėčiau numirti!

Nes, jeigu žūsiu, siekinio nepriėjęs,

Tai man nė kokia neatleis dievystė.

2310

nužemintai melsdamas

Tėve Kęstuti! Pasigailėk vaiko,

Kuris taip kenčia už jaunos puikybės

Drąsų siekimą! Išskėsk savo glėbį…

Aš prisiglausiu, nusižeminęs jau…

2315

Ašaras besiu ant tavo krūtinės…

Atleisk man kaltę…

KĘSTUTIS

susigraudinęs, lyg sau

Vargšas mano vaikas.

KONRADAS

surikęs, puola Kęstučiui į glėbį

Tėve!

KĘSTUTIS

Sūneli!

KONRADAS

2320

O! Tas vienas žodis

Nuims nuo manęs visą prakeikimą.

Glėbyje tavo vėl aušra sugrįžta,

Kuri žibėjo prie mano lopšelio.

Ar man atleidi?

KĘSTUTIS

2325

Tėviškoji meilė, Atleidimas Vaikai nedėkingi,

Jūs nė nežinot, kas tai tėvų meilė,

Kuri su jumis į bedugnes lekia

Ir skausmu savo pati save kursto;

Nors kelia balsą rūstų, nusiminus —

2330

Viską užmiršta ir atleidžia viską.

O sūnau mano!

prispaudžia Konradą prie krūtinės

KONRADAS

Kaip ramu ilsėtis

Glėbyje tavo! O kad taip ant ilgo

Užmigt galėčiau!

2335

luktelėjęs, nerimstąs

Tėve! Laikas bėga…

Ir mintis bunda baili, rūpestinga…

Skubinkim, tėve! Eik iš čia, nelauki!

Eikim, tik eikim!

eina kelis žingsnius prie durų ir sustoja, matydamas, kad Kęstutis paskui neina

KĘSTUTIS

2340

Be reikalo lauki

Manęs, sūneli — aš iščia juk neisiu.

KONRADAS

Tėve, turiu aš išvest iš čia tave,

Juk man atleidai?

KĘSTUTIS

Išmintis Atleidau, vaikeli —

2345

Bet jau sunku man pabėgti su tavim.

Ką gi aš veikčiau dabar jūsų sviete

Pribaigtas senis gedulių ir amžiaus?

Mano liuosybė taps tik nauda prieši.

Nenoriu būti priežastimi vaido,

2350

Nenoriu tapti įrankiu kryžiokų,

Velyk man šičia ramiai pasimirti.

KONRADAS

Aš tau prisiekiu, kad išrasiu kelią

Ištraukti tave iš kryžiokų vylio,

Aš pritaisysiu atilsį [95] tau saldų,

2355

Kurio jau niekad nedrums pikti žmonės…

Tik eik su manim!

KĘSTUTIS

Dorybė Ne, Butauti mano!

Palikit mane jūs mano likimui.

Taip bus geriausiai. Nes kartais nenorams

2360

Galiu nelaimę įvykdint mūs žemei

Ir tavo kojas kaip akmuo apsunkint —

Kad paskui tave svetimi pažintų.

Dėl valandėlės gyvenimo menko

Nenoriu pirkti taip brangiai liuosybę.

KONRADAS

2365

Tėve!

KĘSTUTIS

Taip liepia dorybė ir protas.

Veltui negundyk, nes neatmainysiu

Jau savo žodžio.

KONRADAS

Pasigailėk manęs!

KĘSTUTIS

2370

Svietas man šiandien — dykuma tamsioji…

Kuo buvau gyvas — išplėšė man žmonės…

Negrįš kas buvo, nekels jau numirę.

Esmi jau niekas, nėr ko man nė grįžti.

KONRADAS

Tėve! Ar neisi?

KĘSTUTIS

2375

Ne.

KONRADAS

Tai per nevalią

Iš čia išnešim; Albaną pašauksiu.

skabiai išbėga pro doris ir per prieangį tiesiai

KĘSTUTIS

žiūrėdamas paskui išeinanti

Vaike, vėlu jau!

apsLankęs, pamažu išeina nno scenos pro duris po kaire; neužilgo pasirodo ant prieangio Marė su Bilgenu ir įeina pro grotines duris ant vidurio scenos

SCENA VI

Marė ir Bilgenas

MARĖ

Pilyje kryžiokai…

2380

Įstabus daiktas.

BILGENAS

Jie čia nuo pat ryto.

MARĖ

Turbūt ką spendžia. Ar žinai vardus jų?

BILGENAS

Konrads, Kunonas ir Albanas senis.

MARĖ

Laiku suspėjau. Jųjų siekiai reikia

2385

Perkirst išsykio. Kur yra Kęstutis?

BILGENAS

Skylėje šitoj.

MARĖ

Veidmainystė Gerai. Pašauk mano

Žmones. Žiūrėki, kad nebūtų triukšmo!

Bilgenas išeina tuo pat keliu, kuriuo atėjo Marė atsikreipia ant Kęstučio kelnorės, graudendama

2390

Dėde! Dabartės atsiteisim mudu.

ant prieangio pasirodo Kunonas ir įeina pro grotas

SCENA VII

Marė ir Kunonas

KUNONAS

nusistebi, išvydęs Marę

Tikėt nenoriu… kunigaikštienė čia?

MARĖ

Ką? Ar stebiesi, mane čia išvydęs?

Visokį žmones susitink ant kelio.

KUNONAS

Bet kokie siekiai?

MARĖ

2395

Ar, tamsta, nori

Žinot? Žinoki: atėjau žudyti.

KUNONAS

Ar tai tau rodos, kad duosim?

MARĖ

Apsieisiu

Be jūs davimo.

KUNONAS

2400

Tokis baisus darbas!

MARĖ

Drąsa, Piktumas, Veidmainystė Apsimetimo kalbą tą palikęs,

Pasakyk sykį, ką mano siekimas

Gali užkenkti?

KUNONAS

Mes ginam prispaustus.

MARĖ

2405

Ar tai teisybė? Tegul ir taip būna!

Vienok Kęstutis netiks jums jau niekam —

Veltui tik leidžiat pinigus ir laiką.

Jūs Konradu juk tikite begalo,

O jis, gudruolius, veda jus už nosies,

2410

Norėdams tėvą išgelbėt…

KUNONAS

Neaišku.

MARĖ

Būkit atsargus — nes išduos jus, būdams

Sūnum Kęstučio!

KUNONAS

Konradas?

MARĖ

2415

Nemoku

Aiškiau kalbėti. Jo pati pažino.

KUNONAS

pradėdamas suprast

Kaip dabar aišku!

MARĖ

Jūs jį prižiūrėkit.

O aš tuo tarpu pas kalinį eisiu.

2420

Iki numerdės, tą mirties skanumą

Pirmiau pažįsta, paregėjęs mane!

įeina pro duris po kaire i kitą kelnorę

KUNONAS

mąstydamas

Konrads? ! Gyvatė! Dabar išsiaiškin

Mislių daugybė.

Konradas pasirodo ant prieangio, bėgdamas greitai ant scenos

SCENA VIII

Kunonas ir Konradas

KONRADAS

įbėgdamas

Visur jūs ieškojau.

KUNONAS

šaltai

2425

Ko tau reikėjo?

KONRADAS

Ginasi Kęstutis,

Bėgt nenorėdams.

KUNONAS

Tai tegul sau lieka —

Tai bus geriausiai.

KONRADAS

greitai

2430

Veskim per nevalią.

KUNONAS

Nevalią? Kam tai?

KONRADAS

Nužus jisai šičia.

KUNONAS

Žiaurumas Tai da geriau bus. Užmokės lietuviai

Už jojo mirtį brangiai, o jo kraujas

2435

Prisikabinti prie Jogailos turi.

KONRADAS

pykdamas

Ir kęsim šitai?

KUNONAS

Tai virs mums į naudą.

KONRADAS

suerzintas

Ar atmainei [96] jau nuomonę?

KUNONAS

Sakyčiau,

2440

Dabar tvirtesnė. Jo mirtis mums gero

Daugiau gabena, ne kaip ilgas amžis.

KONRADAS

įpykęs

Man kitaip rodos.

KUNONAS

įžymiai

Gal turi tu savo

Siekimą kitą.

KONRADAS

nusistebėjęs

2445

Aš?

Marė grįžta ant scenos pro duris po kaire

SCENA IX

Kunonas, Konradas, Marė, paskui Bilgenas su samdininkais, paskiausiai Albanas

KONRADAS

pamatęs Marę, persigandęs

Ir Marė šičia?

KUNONAS

pasityčiodamas

Svečiuos pas dėdę…

KONRADAS

Marė! Ją išvydus,

Šiurpuliai ima. Kaip čia jį išgelbėt?

2450

Lieka, tik kardas — kad ir pačiam galas!

ant prieangio pasirodo Marės samdininkai su Bilgenu ir tyliai slenka ant scenos Konradas, pamatęs juos, kreipiasi ant Kunono

Ko jiems čia reikia?

MARĖ

Tai, jie geri žmonės —

Eina su manim nužudyt Kęstutį.

KONRADAS

išsitraukdamas kardą

2455

Kardas neleis jų!

samdininkai, persigande, traukiasi Kunonas taip gi ištraukia kardą

KUNONAS

užstodamas su kardu Konradui kelia

Sustok! Anė žingsnio!

Drąsa, Ryžtas KONRADAS

Geležis tavo nesulaikys manęs!

KUNONAS

Aš vardan mistro prisakau tau.

samdininkai, pasinaudoję, įeina su Mare ir Bilgenu pro duris po kaire

KONRADAS

Leiskit!

2460

Galvažudžiai jūs, jei gyviems likt miela!

Albanas ateina nuo prieangio ant scenos

KUNONAS

užstatęs kelią su kardu

Metei liečyną [97]! Tu sūnus Kęstučio,

Tu išdavikas!

KONRADAS

Žinai? Gerai. Amžiui

Tavo jau galas. Kitiems tai apreikši,

2465

Be galvos grįžęs.

prispiria su kardu Kunoną, o tas ginasi

KUNONAS

besigindamas ir pamatęs Albaną

Tu žūsi, drąsuoli!

Albanui

Albane, peilį paėmęs, nudurk jį!

mušasi

ALBANAS

Peilis tau tiktų — bet Konrado kardo

2470

Užteks tam žygiui.

KUNONAS

įsiutęs

Albane! Išdavike!

mušasi su Konradu

KĘSTUTIS

už scenos

O žmonės, žmonės!

KONRADAS

Dėl dievų šventųjų!

Tai balsas tėvo!

2475

Marė išeina ant scenos ir pamažu atsitraukia ant prieangio, is kur tūlą laiką tėmijasi [98]; Konradas su visu smarkumu prispiria Kunoną

Žūk greičiau! Iš kelio!

Kunonas puola ant žemės; Konradas su kardu įbėga greit i kitą kelnorę po kaire

KUNONAS

Išdaviks peklos! miršta

Marė prasitraukia nuo scenos visai

Konradas neužilgo grįžta, prilaikydamas glėbyje Kęstutį

SCENA X

Konradas; Albanas

KONRADAS

klupsčias prilaikydamas Kęstutį, susigraudinęs

Graudulys, Netektis, Kerštas Pabusk, tėve mielas!

Lavons ant slenksčio kalėjimo tįso —

2480

Nėra pavojaus.

palūkėjęs, nusiminęs

Veltui! Jau iš kapo

Nė viens negrįžta.

atsistodamas

2485

Tai jau širdies ryšis

Visai sutrukęs… Dabar mano mintys

Ant visados jau suklimpo į kraują.

Neriša niekas… Likau tik pats vienas.

apsiblausęs, pasiduodamas

2490

Tai tolyn drąsiai! Kur užvestas kelias —

Nuodyt, žudyti ir naikinti priešų.

ALBANAS

Eik! Ir žudyki!

uždanga nusileidžia

Įstatai

2493

§ 1. Mieris „T. M. D.” yra: išleisti lietuviškas moksliškas knygas ir platinti apšvietimą.

2494

§ 2. Iraugaisgali būti kiekvienas, be skirtumo.

2495

Norints pristoti Draugystė, tesikreipia priejeib vieno Draugystės viršininko.

2496

Visi draugai turi lygias tiesas.

2497

Kiekvienas draugas gauna Draugystės išleistų raštų po vieną knygą.

2498

Kiekvienas draugas turi turėti sav už pareigą didinti Draugystę privedant nauJūs draugus.

2499

§ 3. Kiekvienas Draugas, Amerikoje, moka ant metų 60 centų.

2500

Did. Lietuvoje 1 rublį.

2501

Prūsų Lietuvoje 2 markes.

2502

Norintiejie Draugystę pašelpti, pagal norą gali ir daugiaus mokėti.

2503

Draugystė priima ir aukas.

2504

§ 4. Apie spaudiniiną raštų ir jų vertumą nutarė „literatiškas komitetas”.

2505

§ 5. Raštininkai, kurie savo raštais šelps Draugystė, yra priimami kaipo garbės draugai.

2506

§ 6. Lietuvoje beturčiams knygos bus dovanojamos per tam išskirtą komitėtą.

2507

Pasarga. Dovanojimas arba dalinimas knygų beturčiams Lietuvoje yra tai sunkiausias daiktas, bet Draugystė turi viltį, kad atsiras nemenkai draugų ir iš Lietuvos, kurie tą darbą paleugvįs.

2508

Draugais platinimo knygų komiteto, gali būti ir pašaliniai. Kol jie pildo tą priderystę.

Przypisy

[1]

pati — žmona. [przypis edytorski]

[2]

kryžiokai — kryžiuočiai. [przypis edytorski]

[3]

Vaidila — senovės lietuvių ir prūsų pagonių vyresnysis kunigas, žynys. [przypis edytorski]

[4]

ricieris — riteris. [przypis edytorski]

[5]

mistras — viduramžių vienuolių-riterių ordino vyresnysis, magistras. [przypis edytorski]

[6]

zokonas — ordinas. [przypis edytorski]

[7]

sandora — susitarimas. [przypis edytorski]

[8]

prisirengęs — pasirengęs, pasiruošęs. [przypis edytorski]

[9]

Nėsa — nes. [przypis edytorski]

[10]

gyvastis — gyvatė. [przypis edytorski]

[11]

užsirūpina — dabar: susirūpina. [przypis edytorski]

[12]

budina — žadina. [przypis edytorski]

[13]

spėka — jėga. [przypis edytorski]

[14]

jungas — belaisvė. [przypis edytorski]

[15]

lapos — popierius, raštai. [przypis edytorski]

[16]

akyvas — pastabus, žvalus. [przypis edytorski]

[17]

akyvybė — smalsumas. [przypis edytorski]

[18]

prigavimas — nusigręžimas, išdavystė. [przypis edytorski]

[19]

ikšiolei — iki šiol. [przypis edytorski]

[20]

tinklais vylių — melagysčių. [przypis edytorski]

[21]

pekla — pragaras. [przypis edytorski]

[22]

vara — jėga, prievarta, smurtas. [przypis edytorski]

[23]

sląstai — spąstai. [przypis edytorski]

[24]

brolžudingas — kur/kai brolis žudo brolį. [przypis edytorski]

[25]

Mitriai — vikriai, greitai. [przypis edytorski]

[26]

katra — kuri nors. [przypis edytorski]

[27]

levas — liūtas. [przypis edytorski]

[28]

saldė — rauginta ruginių miltų blandi gira. [przypis edytorski]

[29]

moterystė — santuoka. [przypis edytorski]

[30]

liuosybė — laisvė. [przypis edytorski]

[31]

ūmai — staigiai, greitai. [przypis edytorski]

[32]

teikis — norėki. [przypis edytorski]

[33]

draugkareiviai — bendrakareiviai, bendražygiai. [przypis edytorski]

[34]

apsirėdęs — asirengęs, pasipuošęs. [przypis edytorski]

[35]

kvietka — gėlė. [przypis edytorski]

[36]

dručiai — smarkiai, labai. [przypis edytorski]

[37]

rubežiai — sienos (valstybės), ribos. [przypis edytorski]

[38]

neišmėtinėsiu — nepriekaištautsiu. [przypis edytorski]

[39]

čielybė — čia: visuma, tiesa. [przypis edytorski]

[40]

akstinas — prk.: nenuorama. [przypis edytorski]

[41]

persergėti — apsaugiti. [przypis edytorski]

[42]

su tuomi paskui — paskui tave. [przypis edytorski]

[43]

išteks — dabar: užteks. [przypis edytorski]

[44]

pilionis — pilininkas, pilies gynėjas. [przypis edytorski]

[45]

sūdas — teismas. [przypis edytorski]

[46]

perpilnas — perpildytas. [przypis edytorski]

[47]

trusas — pastangos, darbai. [przypis edytorski]

[48]

sudžia — teisėjas. [przypis edytorski]

[49]

šėtra — palapinė. [przypis edytorski]

[50]

pasėlys — tai, kas pasėta. [przypis edytorski]

[51]

marus — nešantis mirtį. [przypis edytorski]

[52]

atskaluonis — dabar: atskalūnas, atsiskyrėlis. [przypis edytorski]

[53]

apveikti — imtis kokių veiksmų, priemonių. [przypis edytorski]

[54]

apgalėjęs — čia: apgultas, nugalėtas, užpultas. [przypis edytorski]

[55]

paikias — menkos nuovokos. [przypis edytorski]

[56]

netikumas — prastumas, nerangumas. [przypis edytorski]

[57]

gramozdas — gremėzdas, didelis, nereikalingas, nepatogus daiktas. [przypis edytorski]

[58]

suvisu — visam laikui. [przypis edytorski]

[59]

su atyda — atidžiai. [przypis edytorski]

[60]

perlan — į perlus. [przypis edytorski]

[61]

apsiblausęs — apsnūdęs. [przypis edytorski]

[62]

geradėjystė — geradarystė, gero darymas. [przypis edytorski]

[63]

almužna — išmalda. [przypis edytorski]

[64]

velyk — geriau, verčiau. [przypis edytorski]

[65]

vylis — slaptavietė. [przypis edytorski]

[66]

neisliuosuotų — neišsilaisvintų. [przypis edytorski]

[67]

išturėti — išlaikyti, ištverti. [przypis edytorski]

[68]

nišpasakyta — neišpasakyta [przypis edytorski]

[69]

nuolaima — pranašingas ženklas. [przypis edytorski]

[70]

švinas — metalas. [przypis edytorski]

[71]

apreikšt — čia: pranešti. [przypis edytorski]

[72]

pakakinti — pakakti. [przypis edytorski]

[73]

širdperša — širdgėla. [przypis edytorski]

[74]

prisiega — priesaika. [przypis edytorski]

[75]

paskutinoji — čia: sąžinė, priesaika. [przypis edytorski]

[76]

paabejoti — (su-)abejoti. [przypis edytorski]

[77]

sūdžia — teisėja. [przypis edytorski]

[78]

kelnorė — nameli pusiau žemėje, bulvėms pilti. [przypis edytorski]

[79]

vis tiek man — nerūpi. [przypis edytorski]

[80]

veikiai — greitai. [przypis edytorski]

[81]

apgalėtojas — nugalėtojas. [przypis edytorski]

[82]

Velyčiau — mieliau nenorėčiau. [przypis edytorski]

[83]

branktas — svertas; perk.: sunkumai. [przypis edytorski]

[84]

vaidai — ginčai. [przypis edytorski]

[85]

skaitlius — skaičius. [przypis edytorski]

[86]

velukas — vėliava. [przypis edytorski]

[87]

gadynė — laikotarpis. [przypis edytorski]

[88]

budin — žadina. [przypis edytorski]

[89]

vydraga — įžūli moteris. [przypis edytorski]

[90]

įsitėmyk — įsidėmėk. [przypis edytorski]

[91]

Į patį laiką — pačiu laiku. [przypis edytorski]

[92]

atsiduoda — čia: leidžia kvapą. [przypis edytorski]

[93]

velydami — linkėdami. [przypis edytorski]

[94]

išmieruot — išmatuoti. [przypis edytorski]

[95]

atilsis — poilsis. [przypis edytorski]

[96]

atmainei — pakeitei. [przypis edytorski]

[97]

liečyna — baidyklė, kaukė. [przypis edytorski]

[98]

tėmijasi — slepiasi. [przypis edytorski]

Jednorazowo Miesięcznie

15 zł

tyle kosztują 2 minuty nagrania audiobooka

35 zł

tyle kosztuje redakcja jednego krótkiego wiersza

55 zł

tyle kosztuje przetłumaczenie 1 strony z jęz. angielskiego na jęz. polski

200 zł

tyle kosztuje redakcja 20 stron książki

500 zł

Dziękujemy za Twoje wsparcie! Uzyskujesz roczny dostęp do przedpremierowych publikacji.

20 zł /mies.

Dziękujemy, że jesteś z nami!

35 zł /mies.

W ciągu roku twoje wsparcie pozwoli na opłacenie jednego miesiąca utrzymania serwera, na którym udostępniamy lektury szkolne.

55 zł /mies.

W ciągu roku twoje wsparcie pozwoli na nagranie audiobooka, np. z baśnią Andersena lub innego o podobnej długości.

100 zł /mies.

W ciągu roku twoje wsparcie pozwoli na zredagowanie i publikację książki o długości 150 stron.

Inna kwota

Bezpieczne płatności zapewniają: PayU Visa MasterCard

Dane do przelewu tradycyjnego:

nazwa odbiorcy

Fundacja Wolne Lektury

adres odbiorcy

ul. Marszałkowska 84/92 lok. 125, 00-514 Warszawa

numer konta

75 1090 2851 0000 0001 4324 3317

tytuł przelewu

Darowizna na Wolne Lektury + twoja nazwa użytkownika lub e-mail

wpłaty w EUR

PL88 1090 2851 0000 0001 4324 3374

Wpłaty w USD

PL82 1090 2851 0000 0001 4324 3385

SWIFT

WBKPPLPP

Zamknij

Proszę czekać...

Czytaj w przypisie dolnym

Zaloguj się / Załóż konto

Słuchaj od tego miejsca

Inne wersje utworu

Zamknij drugą wersję

Adam AsnykKiejstut

Na Wolnych Lekturach jest ponad 6,5 tys. ebooków. Wszystkie dostępne za darmo. Pomóż nam utrzymać i rozwijać ten zbiór! Wesprzyj Wolne Lektury 1,5% podatku!

KRS: 0000070056
Nazwa organizacji: Wolne Lektury

Chcemy, aby każde dziecko w Polsce miało wygodny i bezpłatny dostęp do lektur szkolnych - zróbmy to razem! Wspieraj Wolne Lektury stałą wpłatą!
Kliknij, by dowiedzieć się więcej >>>

Wolne Lektury to skarbnica mądrości otwarta na oścież. Tu wolno czytać wszystko. Tylko od was zależy, czy podejmiecie to wyzwanie. Tu już nic nie stoi na przeszkodzie. Wolność lektury, wolność wyboru, wolność wyobraźni – twoja wolność.

Piotr Głowacki

Znajdź nasze książki na Legimi! Za każdym razem, kiedy czytasz lub słuchasz Wolnych Lektur w księgarni Legimi, wspierasz naszą bibliotekę - DZIĘKUJEMY!

Zapisz się na newsletter, a nie przegapisz naszych publikacji. Zawsze możesz zrezygnować. Kliknij i podaj adres email

Przyjaciele Wolnych Lektur jako pierwsi mają dostęp do premierowych publikacji. Zadeklaruj stałą wpłatę i dołącz >>>

Audiobooki Wolnych lektur znajdziesz też na naszym kanale na YouTube.

Regularnie dodajemy nowe książki. By ich nie przegapić, subskrybuj nasz kanał.

Kliknij obrazek, by subskrybować!

Chcesz pomóc bibliotece? Najlepszą metodą pomocy są niewielkie, ale stałe wpłaty. Kliknij i dorzuć się!

Książka, którą czytasz, powstała dzięki darowiznom i dotacjom. Biblioteka potrzebuje stałego wsparcia. Tylko czytelnicy, tacy jak Ty, mogą uratować Wolne Lektury. Kliknij i dorzuć się!

Dlaczego warto pamiętać o Kochanowskim, w jaki sposób zmiana akcentu może symbolizować bunt, jak rymować, aby prawie nikt nie zauważył, że rymujecie - wszystkiego dowiesz się słuchając Mistrzowskiej Szkoły Poezji.

Urke Nachalnik Rozpruwacze

Spis treści

Adamas AsnykasKęstutisTragedija penkiuose aktuosetłum. Vincas Kudirka

Žmogystės

AKTAS PRIMAS

SCENA I

VAIDYLA

JOGAILA

VAIDYLA

JOGAILA

VAIDYLA

JOGAILA

MARĖ

JOGAILA

MARĖ

JOGAILA

MARĖ

VAIDYLA

JOGAILA

VAIDYLA

JOGAILA

MARĖ

JOGAILA

MARĖ

BILGENAS

VAIDYLA

JOGAILA

MARĖ

SCENA II

KUNONAS

JOGAILA

KUNONAS

JOGAILA

KUNONAS

JOGAILA

KONRADAS

JOGAILA

MARĖ

JOGAILA

KUNONAS

VAIDYLA

MARĖ

JOGAILA

KUNONAS

JOGAILA

KUNONAS

JOGAILA

MARĖ

JOGAILA

KUNONAS

KONRADAS

JOGAILA

SCENA III

KUNONAS

KONRADAS

KUNONAS

KONRADAS

SCENA IV

VAIDYLA

KUNONAS

MARĖ

KUNONAS

MARĖ

KUNONAS

BILGENAS

SCENA V

MARĖ

VAIDYLA

MARĖ

VAIDYLA

MARĖ

VAIDYLA

MARĖ

VAIDYLA

SCENA VI

JOGAILA

VAIDYLA

SCENA VII

BILGENAS

MARĖ