Na, tai šį kartą apsiėjo be audros. Senis nei nepajuto, nei nenumanė mūsų šutravimos[1], mūsų ruošimos… Ai, kaip gerai! Kaip gerai pasisekė! susimąsto Bet… Bet… Kaip bus su pinigais? Kur aš gausiu be jo? Graibiau, graibiau kur galėdama, dabar priėjo prie to, kad niekas man nebeduoda, niekas nebeskolina susimąsto — reikės senį maldauti, reikės verkti, raudoti, alpti… Ką jau daryti: reikia, tai reikia! Toks jau mano likimas.

Na, ir kas, kas čia dabar dedasi?! Ras čia dedasi?! Sujudimas, sukrutimas visuose namuose, laksto visi kaip pasiutę! Laukan prie darbo niekas neina — o čia rugiai bira — pražūtis! Pražūtis!

Nieko širdyte, nieko dūšyte[2], nepyk, nesirūstink taip labai, aš liepiau… Ai… Mat… Yra čia toks reikalas… Reikalas…

Reikalas? Koks gi reikalas?

Atvažiuos pas mus keletas svečių… norėčiau juos žmoniškai priimti.

Vėl ko, vėl dar ko? Svečiai ir svečiai be galo, o jei ne svečiai, tai pati važinėji su savo dukrelėmis ir taip toliau, ir taip toliau! O prireiks pinigų…

Prireiks dūšyt, prireiks širdyt, bet nedaug, nedaug — šimtelį duosi ir gana bus; žinai, aš ir su nedaugeliu apsieinu[3], bet ko reikia, tai jau reikia…

Jūsų reikalams nei galo nėra, tik ūkį baigiate pustėti[4]!

Žinok, girdyt, kad ką darau, darau tai mūsų vaikų labui.

Ponai, gaspadorius prašo.

Pasakyk, kad tuojau einu

Palauk, palauk, turiu baigti svarbią kalbą.

Žinau, žinau, nieko svarbaus.

Nieko svarbesnio mums negali būti, kaip vaikų reikalai; apie tai ir noriu su tavim rimtai pakalbėti.

Ačiū už tai, tiek kartų jan kalbi man ir vis tą patį; nenoriu nei klausyti — gaila laiko!

Žinau, žinau, kad nuobodu tau klausyti kai kalbu apie vaikus; tėvas tu, tėvas. Argi užmiršai, kad Muniai jau trisdešims penki metai, Jancia tik dviem metais už ją jaunesnė, o Milda kitimet[5] trisdešimtus pradeda… Reikia pagalvot, reikia nuspręsti kas bus, kur jas padėti…

Hm… Kur padėti? Kur padėti? Didelis klausimas — kur jas padėsi? Mergaitės išdykusios, tinginės, visai blogai išauklėtos…

Ta man prikaišiosi blogą mergaičių išauklėjimą?!. Tu drįsti man išmetinėti[6]!? Nelaikiau prancūzės septynerius metus, nelaikiau muzikanto penkerius metus. Bet ko jos nemoka? Prancūziškai kalba, nors Paryžiun vežk. Nebus gėdos. Fortepijonu skambina, net miela klausyti, ir ko tau daugiau reikia?!.

Aš tiek težinau kiek mano pinigų prancūzė su muzikantu išsivežė, o kokia iš to mergaitėms nauda — nežinau ir nenumanau.

Taigi, mat, nežinai, nes tau tai nerūpi, nes visai to nežiūri, tik prasimanai sau, tai to trūksta, tai to netenka[7] …

Oi, netenka tai netenka…

Ir ko joms bent netenka? Mergaitės gražios, mokytos. Ir ko bent trūksta?

Trūksta tai trūksta, tarp mūsų kalbant, daugelio trūksta — bet ko, tai ir aš pats nežinau. Tik numanau, kad mergaitės turėtų būti kitokios, ir kad geros iš jų būtų moterys — turi būti kitoniškai[8] auklėtos. Tūri būti…

Visa bus gerai, visa bus gerai, tik reikia pasirūpint greičiau išleisti jas už vyrų — norint gi išleisti, reikia bent kiek tuo rūpintis, reikia nors vakaro, baliaus…

Taip, taip, baliaus, vakaro, baliaus… Ūžėte, ūžėte anais metai, net visą mišką vėjais paleidote, o kas iš to? Tikėjais Goreckio — niekai! Tikėjais Zaleskio — niekai! Ant galo[9] sumanei Varšuvon mėsėdes[10] dukreles vežti…

Varšuvoje negailėjau nei žygio, nei pinigų — visa dariau, kas gerai motinai pridera daryti. Jau, matyt, grafas Zigmantas ištikrųjų manė apie dukrelę, bet tu visa surikdei[11].

Aš? Aš surikdžiau?

Žinoma, tu surikdei! Rašau kartą — pinigų! Rašau kitą — pinigų! Tu vis tyli. Prašau, pagalios[12] maldauju: pinigų! pinigų! Štai ir atsiuntė — tris šimtelius! Ką tu Varšuvoje nuveiksi su tais trim šimtais? Ir prisiėjo[13] grįžti namo nesulaukus galo. O namo sugrįžusi - ką turiu? Nei valios, nei balso, gi vietoj pritarimo, vietoj pagalbos tik kliūtis ir pasipriešinimas; vietoj padėkos — tik rugojimai be galo… gailiai. Nelaiminga aš moteriškė patekus tokiam despotui, tokiam šaltam egoistui! Ir kaip aš pirmiau nemačiau tol kaskart gailias Nelaiminga aš ir nelaimingos mano dukrelės, teksjoms, nabagėms[14], žilą kasą sunešioti!

Ko gi čia taip labai įsigailinai? Aš gi joms nieko blogo nedarau… Aš gi joms ne priešas… Nutilk, nutilk, prašau; tik pagalvok, ką aš dabar galiu, iš kur man gauti pinigų? Miško nebėra, kviečiai ant kelmo parduoti, o čia bankas neapmokėtas, Mauša lenda skolos, Ickus lenda skolos — juk darbininkus reikia samdyti — be pinigų…

Nenervuok manęs savo lokais, Maušais ir biesais[15] ! Nekrimsk manęs! balsu rauda Hu, hu, hu…

Miela mano dūšyte, nusiramink jau, nusiramink, kam čia tos scenos? Gaila sveikatos!

Ai, vandens.

Nusiramink, Judit, nusiramink, mergaitės išgirdusios nusigąs…

Būtinai reikia mergaitėms vyrus parūpinti. Reikia pabandyt… Gera proga…

Ką? Ką? Ar kas naujo? Sakyk, girdyt, aiškiai, kaip? Kas? Kur?

Taigi mat… Kaip čia tau pasakius… Atvažiavo pas gimines viešėti baigę šiemet mokslus du studentai…

Studentai, sakai? Studentai? Kur jie gyvena? Kaip vadinas?

Vieši Aukštakalniuose — ponai: Žagaras ir Stagaras.

Ką? Ką? Ką pasakei? Tai šitie, šitie mužikų vaikai! A kad tu nesulauktum!

Pamažu, pamažu… Dagi čia niekur nieko… O gal dar toks inžinierius ar toks juristas[16] nei nepanorėtų jau nebejaunų ir neturtingų panelių…

Ką sakai? Ką? Jis drįstų nepanorėti, jis galėtų nepanorėti mano vaiko?! Niekados! Niekados! Tai aš nepanorėsiu, kad mano anūkai būtų mužikai, kad mano duktė apsirišus nuometu, kaip sakoma — marčia martautų… Niekados! Niekados! Greičiau man galvą nukirskite!

Nutilk, nerėkauk, bent ramiai apgalvok, kaip čia gali išeiti… Tik paklausyk: pasipažis[17], pradės buvot, o toliau, toliau — gal ir įsimylės. Pamatys vienas, pamatys kitas — ir manys sau: tos Karklinskiūtės tai ne bet kas; studentai pas jas buvoja, studentai jas daboja[18]. O tu kalbėk ką sau nori, studentai žmonės šviesūs, inteligentai, prie to jie dabartiniu laiku madoje. Daugelis jų nori, daugelis dėl jų rungiasi, taigi pamatys vienas, pamatys kitas…

Taigi, pamatęs vienas — kitas, kapt už vienos, kapt už kitos! griebia pačią glėbio Ot taip kalbėt tai kas kita. Studentai kitus paragins. Studentai pakurstys! Cha, cha, cha! Pakurstys!

Ponai, gaspadorius prašo.

Aha, einu, einu!

Pinigų bus?

Bus, bus.

Eikite čia, dukrelės!

Klausome, mamyte!?

Gerai eina, tėvuką prikalbėjau — pinigų duos. Studentus užkviesti leidžia. Pasilinksminsite mano dukrelės!

Oi, kaip gerai, mamyte, gerai!!! Koks džiaugsmas! Kaip gera mamytė!

Aš savo padariau. Dabar darykite jūs kaip išmanote; man lieka rūpestis apie balių; jau metas ir pradėti rengti.

Dabar mano eilė, klausykite. Mums pirma viso ko reikia likti lietuvaitėmis.

Lietuvaitėmis?

Lietuvaitėmis, sakai?

Taip, taip, lietuvaitėmis. Mužikai studentai myli savo žmones, savo papročius, savo dainas, myli savo kalbą…

Aa! Suprantu! Turime užsisegti storą sijoną, palaidą jaką[19], ant galvos skarelę…

Nieko nesuprantate, varnos!

Nepyk, Munyt, tos lietuvaitės ir tie lietuviai tokie juokingi… Chi, chi, chi! Tokie juokingi! Na, tai užsidėsime sermėgą[20], tolūbą[21]. Chi, chi. chi! Ir būsime lietuvaitės!.

Nesiraukyk, Munyt, bet tas taip juokinga — pasidaryti lietuvaitėmis… Chi, chi, chi!

Ką tu čia su niekais. Munia kalba rimtai, tu savo juokais kliudai jai kalbėti. Tylėtum bent, kai išmintingesnė kalba, supranti? Tylėk ir dėkis domon[22].

Tyliu jau, tyliu. Munyt, kalbėk, tu protingesnė už mus; sakyk, ką daryti, kad tiems kvailiukams kaušus apsukti glosto Munę Kalbėk gi, Munyte!

Kodėl vadini juos kvailiukais? Dėdė Jonas sakė, kad jie labai esą išmintingi vyrukai. Stagaras gi net knygas rašąs…

Ar taip? Tai su tokiais bus vargu… senų žvirblių pelais [23]neprivyliosi…

Pelais? Kodėl pelais? Raukosi Ar tai mes pelai? Ho, ho!

Nėra čia ko pykti… Tai tik tarp mūsų kalbant… Bet šiaip ar taip — reikia juos sugauti. Ir mama labai nori… Taigi pirma viso ko reikia, kad mūsų vardai skambėtų lietuviškai: Munia, Jancia ir Milcia — netinka lietuvių kalboje. Vadinkimės: Marytė, Jonytė ir Mylytė, arba Meilytė…

Tikrai lietuviškai gražiau skamba: Marytė, Jonytė ir Meilytė! Bet ar atminsime? Ar atmins mama? Tėvukas ar išmoks?

Jos balinai turite atminti, tėvuko gi ir mamos — niekas nepaturos[24].

Tiesa, mamos ir tėvuko niekas nepaturos.

Reikia mums įsitaisyti lietuviški kostiumai; žinoma, turi būti gražūs, puikūs…

Taisykite jus sau, kad norite, aš to maskarado nenoriu! Aš įsitaisysiu rūbus sulig naujausios mados. Apsitaisysiu taip, kaip man geriau priderės!

Gerai jau, žinokis, daryk kaip tau patinka, tik nekliudyk kitoms.

Paskui reikia gauti kur nors keletas lietuviškų knygelių.

Lietuviškų knygelių? Argi yra ir lietuviškos knygelės?

O kaip gi… Dėdė Jonas sakė, kad dabar lietuviai labai sukrutę, prakilnesnieji knygas rašą, spausdisą ir net laikraščius leidžią… Iš svetimų kalbų knygas verčią…

Je, jet aš maniau, kad jie džiaugiasi kokią nors svetimą kalbą išmokę… Lietuviškos bjaurios, mužikiškos[25] nei žinoti nenori!

Taip buvo seniau. Dabar jie lietuvių kalbą kelia aukštyn — mums tat reikia ši kartą prisitaikyti. Girdėjau mūsų gaspadorius turįs keletą knygelių ir laikraštį.

Laikraštį? Lietuvišką laikraštį?

Taip, parsisiųsdina laikraštį, tik neatmenu, kaip tas laikraštis vadinasi.

Vistiek, by tik yra, tai galima bus iš jo paskolinti…

Gerai sakai, galima bus paskolinti visa, ką tik turi. Bet jums reikia būtinai išsimokyti skaityt ir šį tą perskaityti, kad užvedus jiems kalbą apie lietuvių literatūrą, žinotumėt ką sakyti; prie to išmokti keletą lietuviškų dainelių, su tarnais ir tarnaitėmis kalbėti lietuviškai… Ir tarp savęs — jiems girdint — lietuviškai.

Žodžiu sakant, mes patriotės, mylime mūsų tėvynę Lietuvą, mylime savo brolius lietuvius… Mylime lietuvių kalbą, dainas, ir taip toliau, ir taip toliau… Suprantate?

Suprantame, suprantame!

tai aš eina pas Juzienę dainų mokytis…

Aš pasauksiu Uliotę ir mokysiuos dainuoti prie fortepijono.

Eikite, o aš nueisiu pas gaspadorių knygelių ir laikraščio skolinti.

Ne, čia be dėdės Jono pagalbos neapsieis. Mama nori dabar balių iškelti, bet tas išeis gana prastai. Ne, ne, net pirma pažintis su studentais turi būti ne baliuje. Baliuje jie į kitas gali žiūrėti, aš gi su savo sesutėmis liksime ant paskutinio pieno. Taip, taip; reikia prašyti dėdės Jono: jis mums padės. Jis pasirūpins ir juos pas mus atvežti, pauza Kiek man rūpesčio, kiek rūpesčio!

Štai, Munyt, lietuviškos knygelės ir laikraštis. Aš tave pavadavau. Nuėjau pas gaspadorių ir ką tik radus suėmiau ir atnešiau.

Aha, tiek pakaks. Dabar tik su dainomis bėda.

Ne bėda, ne bėda! Juzienė ir Ulia daug jų moka.

Negaliu, paeit…

Eikš, eikš, Uliut, padainuosi.

Kad aš, panyt, nemoku… Man taip nedrąsu.

O tu čia ko?!

Mamyte, tai mes ją čia atsišaukėme; pamokys ji mus lietuviškų dainų, ji mums reikalinga.

A, reikalinga, na tai vėl pasišauksite.

Žinai, mamyte, ką aš samaniau: dabar ruošti balius neišpuola[27].

Neišpuola? Kodėl gi neišpuola?

Būs nei šiaip, nei taip: atvažiuos mūsų kaimynes — Balinskaičios, Žilinskaičios ir kitos…

Galima jų nekviesti.

Ir koks gi bus balius be panelių? Baliuje panelės būtinai reikalingos; atvažiuos, žinoma, išsirėdusios, išsipuošusios, skaisčios, gražios ir užgesins mus. Visai užgesins.

Visai mus užgesins.

Vienos pačios mes dar nieko sau, bet prieš kitas — visai prastos.

Visai prastos.

Taip, taip… žinau; užtat aš kaip išmanydama rūpinuosi tuos studentus pakviesti — labai man rūpi, kad bent viena iš jūsų jiems pasidabotų… Gal bent vieną…

Ne viena, ne viena! Bent dvi! Bent dvi!

Vienai teks likti. Tai jau gal mane paliksite? Bet aš nenoriu… Nenoriu likti…

Tu, Milcia, jaunesnė, tu palik… Tu dar sau sulauksi.

Kas gali žinoti, kuri jiems labiau patiks, kuri bus išrinkta…

Mane pirmą, mane! Matysite!

Baliuje studentai puls prie gražesnių — ir bus jaunikiai kaimynėms.

Hm, hm… Gal ir tisa. Bet kaip čia padarius, kad gražesnes jus tiems studentams parodžius. Baliuje ar jus ar kitos vis gražiau išrodote, negu kasdien. Kitoniškas apšvietimas, kitoniškas pasipuošimas… Ką tai kailbėti! Kam gi būtų tie baliai, kam būtų tie vakarai?

Mes paprašysime dėdės Jono, kad jis, kaipo ją pažįstamas, kaipo jų draugas, lyg nieko nežinodamas, prikalbėtų abudu juos paskirtą dieną pas mus atvažiuoti… Gudrus dėdė Jonas! Jis visa kuo geriausiai sutaisys.

Gudrus dėdė! Jis visa kuo geriausiai sutaisys… Lieps atvažiuoti ir gana!

Mes gi visos būsime pasipuošusios kuo geriausia juos priimti… Matysiu mamyte, džiaugsies iš mūsų!

Džiaugsies iš mūsų, mamyt, džiaugsies!

Mano jus dukrelės, kad bent kas gero iš to išeitų!

Išeis, mamyt, išeis, matysi!

Au! Miego noriu. Tas padūkėlis gaspadorius taip anksti prikėlė… Au!! Sakė, svečiai atvažiuosią… A kad jiems ratai nusmuktų! Tokiam darbymetyj svečiuos važinėti! Važinėja, važinėja; važinėja, važinėja, žmones gaišina. Ir kad bent kas iš to batų! Kaip nieko, taip nieko! Lauki žmogus, lauki, kaip saulės užtekant, kad bent nors vieną kaltūną kas nuimtų, kad bent vieną kas atlikėlę išvestą! Juk tai kaltūnai. Pone Dieve, atleisk sunkius nusidėjimus, tikri kaltūnai! Kam jos neįkyrėjo? Visiems nusideda už durų girdisi šlamėjimas Kas ten šlama.

Panelės dar tebemiega?

Kada gi jos šiuo metu kėlė? Juk dar tik aštunta valanda.

Tik aštunta? Ačiū Dievui, o aš maniau, kad jau dešimta! Bėginėjau, bėginėjau nuo apyaušrio…

Kur taip bėginėjai, ko ieškojai?

Vakar panelės įsakė nueiti sodžiun gauti daug rūtų; atnešti, prisodinti darželio, prisodinti puodžiukuosna[28], sudaryt rožių so rūtomis kvietką[29] ir pastatyti jį salione ant stalo.

Taip! Rūtos ir rūtos… pasilenkia į krepšelį Kur gi jos?

Palauk! Nubėgau Užežeriuos — prašau vienos mergaitės — neduoda, prašau kitos taip pat neduoda. Prašau trečios ir ketvirtos — neduoda ir gana. Tai, sako, įžagsi ir rūtos nudžiūs; tai sėklą išvaisysi, tai apžiūrėsi, nudyvisi[30] ir visos rūtos nuruduos. Rėkia, baras, net baisu klausyti, ar burtus, sako, turite, kad čia taip ant rūtų užsipuolate? Visą sodžių išlaksčiau, nei vienos šakelės negavau. Tuomet aš greit — Pagojėn; sakau, našlė Martynienė turi pilną darželį rūtų — ji man duos. Ir, dėkai jai, davė, bet, nors žadėjau didelį sūrį, daugiau neišprašiau — negalioti daugiau duoti. Negalioti ir gana. Net čia ko darželin sodint, nei ko kvietkon skint, susodinau visas puodžiukuosna ir tiek.

Ir sakyk tu dabar, kam čia taip joms tų rūtų prireikė? Išteka jau, ar ką? O jei ir tekėtų, tai, žinau gerai, rūtų vainikan nepjautų. Užtenkta joms mirtų. Panelė gi Jancia ir ponas tai rūtų ir kvapo nemėgsta. Sako: smirda iš tolo tos jūsų rūtos…

Sužiūrėsi, kas joms kada užeina! Kad ir va: kiek jos būdavo prisibara, kiek prirėkia, išgirdę mane lietuviškai kalbant, išgirs gi kokią dainelę dainuojant — tai jau galas: išjuokia, negražiai pasimėgdžioja… Vakar gi kaip užpals visos: dainuok, Uliut, ir dainuok! Pradėjau lenkišką, kurią panelė Milcia vis dainuoja — visos ėmė rėkti: «Lietuviškai! Lietuviškai dainuoki. Užmiršau, sakau, užmiršau. Jos vėl prašyt, prašyt, ką tik nepabučiavo besimeilindamos.

Na, ir sakyk, ir tikėk, kas dedas! Gi man ir visai šeimynai utugresė[31] gaspadorius lenkiškai kalbėti. Sako, taip ponai liepę..

Durniuoja, ar ką?

Tikrai durniuoja.

Kasžin, ar jie durniavo tada, kai prisakė mums vėzgurnoti[32] nors šiaip taip lenkiškai, ar dabar durniuoja?

Kasžin. Aš nesuprantu, ar jie tada durniavo, ar dabar, bet kad durniuoja tai durniuoja… Tik nebereikės dabar mums liežuvio laužyt — ir žmonių juokint savo kalba. Bet jau ką dyvai[33], tai dyvai. Ir gaspadorius negali atsistebėti iš to, kas čia dedasi. Sakė.

Uliut, jau keliamės. Eikš manęs aptaisyti! A, a! Ir Juzienė čia? Ką jūs čia dabar veikiate?

Mes, panyt, ruošiamės.

Ruošiatės, ruošiatės dviese, o prisišaukt negalima! Ak, jus tinginės, begėdės! Ulia, greičiau.

Dar koliosis pačios begėdės būdamos. Kad nedribsotumėt taip ilgai, galėtumėt ir apsiruošt, ir apsidorot. O dabar: miegos, miegos ligi pusdienio — praplės akis ir rėkia: tai jas apvilkite, tai apaukite, tai nuprauskite; lyg negyvėlės. Pfu! Surūgtumėte tokios tinginės! Užtat niekas ir neveda. Kiekvienas mano sau: «bėdą įsigysiu»! O kad žinotų ju pykti! Oi, oi! Piktos visos, kaip raganos, neduok Dieve! Bet, kas man darbo! Numoja ranka Tesižino! Tik gaila: kam teks — tas gailėsis, kam neteks — tas laimės! Oi, gailėsis, tai gailėsis… Dairosi. Pamato krepšelį Ta Uliutė tai tikra varna, numetė krepšelį pakojėn ir paliko. Ateis panelės ir bus riksmo… Ir ant jos ir ant manęs. Bent jau aš iškraustysiu.

Rūtos! Rūtos!

Gal žinai, Uliut, kokią dainelę apie rūtas.

Aš, panyt, moku daug dainelių apie rūtas, bet man taip nedrąsu nei iš šio nei iš to dainuot…

Dainuok, Uliut, pasidrąsink! Mes tavęs nebarsime! Nebarsime!

Nedrąsu prie Juzienės Dėdiene, padėk man tamsta, aš nedrįstu…

Padėk, Juziene, padėk!

Padėk, Juziene, padėki

Kad jau taip labai panytės norite… Galiu ir padainuot.

Dainuok, dainuok! Ir mes padėsime!

Dar, Juziene, daugiau, daugiau!

Negaliu dainuot, darbas laukia…

Nors vieną, Juziene!

Graži dainelė! Ir pirmoji ir antroji! Gal dar mokate daugiau?

Aš moku, panytės, ir dėdienė[34] moka.

Dainuokite, dainuokite!

Mes greit užmiršime, reikia užrašyti!

Būtinai užrašyti!

Ir čia graži daina, dainuokite toliau — aš rašau.

Man reikia prie darbo

Uliut! Toliau: «Ko gi skauda man širdelė».

Ši daina dar nauja. Parašė ją vienas kunigas, dabar jis jau vyskupas esąs…

Vyskupas???

Vyskupas tą dainą parašęs? Reikia užsirašyti, kad nepamirščiau. Pritiks prie progos apie tai pakalbėti. O kaip tas, Uliut, vyskupas vadinasi?

Kad aš, panyt, neatmenu — Juzienė žino.

Aha, Juzienė žino. Paklausiu. Dainuok toliau, Uliut!

Uliut! Uliut! Ponia šaukia!

Neik, Uliot, dainuok daugiaul

Uliut! Ar ateisi, tu!

Ir iš jų galima ką nors sužinoti… Nors kokią dainelę… Tu, Jancia, turi gerą ausį ir neblogą balsą: išsimokyk gerai šitą ir dar bent kelias daineles.

Gana jau, gana! Nusibodo visos tos dainelės — fe!

Kas tau? Lietuvaitė ir nemėgsti dainuoti? Taip netinka…

Nusibodo, sakau! Plėškite jūs sau gerkles, jei jums patinka! Aš neapkenčiu tų lietuviškų dainų!

Štai tau! Lietuvaitė neapkenčia lietuviškų dainų. Kai ištekėsi už lietuvio, reikės jam padainuoti… Taip, taip, Jancia, dainuosi tu, dainuosi! Sako, lietuviai labai mėgstą dainas… Atvažiuos vyro broliai, sesutės, tėvai; dainuos jie, reikės ir tau dainuoti — tai bent paprask iš anksto…

Neerzink tu manęs, man ir taip baugu, pamanius: tėvas sermėgotas[35], vyžotas[36], didelėmis rankomis, motina nuometuota, storu sijonu, sustyrusia prijuoste… Rūsti, prasta mano anyta… Uu! Uu!

Kas gi gali mane ar tave priversti su jais pasipažinti? Kas tarp mūsų yra bendro? Čia žmonės apšviesti, inteligentai, o ten?

Inteligentų tėvai, broliai…

Tė-ė-ė-ė-vai…. Bro-o-o-liai, sermėgiai ir gana! Nei jų pažint, nei žinot!

Lengva pasakyti: nei žinot, nei pažini! Bet gi pavardė lengvai liudys…

Pavardė, pavardė! Uu! Kokia negraži. Ža-ga-ras, Sta-ga-ras rodo pirkta i Munią ir Jancią. Ža-ga-rie-nė, Sta ga-rie-nė. O vaikai bus Žagariukai, Stagariukai, Stagariukai, Žagariukai

Liaukis jau. gana!

Ir ko čia dar dėl nieku! Purtintis ir raukytis dėl pavardės! By tik jie patys butu gražūs vyrai!

O, jie gražūs, labai gražūs!

Ar tau dėdė Jonas sakė?

Ką dėdė Jonas sako, nelabai aš klausau. Bet aš pati mačiau — abudu gražūs!

Matei? Tu, tu matei?!

Taip, mačiau, pernai per Kriaunas važiuodama. Kol arkliai pasilsėjo, aš vaikščiojau apie[37] bažnyčią, o jiedu tenai stovėjo.

Matai kokia tu esi! Matei ir nieko mums apie tai nepasakei.

Ką ten pasakosi! Paklausiau žmonių, kas tiedu per vienu? «Žagaras, Stagaras», sako! Numojau ir užmiršau. Kas man rūpi tokie Žagarai ar Stagarai!

Kvaila gi tu kvaila! Tokią gerą progą praleist ir nesusipažint! Ar tu nežinai, kas tai yra lietuviai? Jau mūsų poetas Vincentas kol aprašydamas lietuvių būdą pasakė: «Litwin, kiedy szczery, jak wosk topnieje» Ir teisingai pasakė: Lietuvis tai minkšta medega[38]. Iš jo ką norėsi padarysi: vokietį, lenką, gudą, totori, ką tik nori!

Cha, cha, cha! Ką tik nori: gudą, totorį! Cha, cha, cha!

Oi, Munyte, kokia tu juokdarė!

Aš kalbu ne dėl to, kad jums juoką padarius, bet dė lto, kad žinotumei, kaip esti ir kaip gali išeit visa išmintingai darant.

Gali būt, gali būt; tu išmintingesnė, tu daug daugiau už mus žinai. Bet gi tos pavardės… Oi, tos pavardės! Tokios jau!

Kaip lengva perdirbti lietuvį — taip lengva perdirbti ir jo pavardę. Imkime: Brazdžionis, Mikonis, — atmetus gailinę — «is» bus italai: Mikoni, Brasdžioni. — Paimlioms, Katilionis — vėl, bent ką atmetus, bent ką pridėjus bus: Katillon, Palliulion — prancūzai. Arba: Einorius, Bundorius — Einer, Bunder — vokiečiai, tikri vokiečiai!

Taip, taip, gana gražios pavardės, bet ką to iš tokio Žagaro ir Stagaro ištaisysi?

Labai lengva: Žagariewicz, Stagariewicz.

Jau ne! Ne! Kai tik pavardė ant «wicz» baigiasi, tuojau žymu, kad lietuvis.

Jau žinau: pan Žagarski, pan Stagarski — ką?

Gražiai, tikrai gražiai skamba! Munyte!

Sakoma — Maryt, o ne Manyt — atminkite.

Taip, taip! Maryt, kokia tu gudri! Kaip tu visa greit sumeti!

Bet sakykite, kaip permainius pavardės gyventi Lietuvoje? Visi juoksis…

Kas gi privers jus čia gyventi? Ar negalima bus išsikelti už Uralo, už Baikalo, ant Amūro, kur patinka — pasaulis platus!

Tiesa, pasaulis platus, bet toks lietuvis ar panorėtų, ar sutiktų kur ten už Uralo, už Baikalo kraustytis.

O! Be abejo sutiks. Tam jisai ir lietuvis. Aš jau apie tokiuos girdėjau, lengvai duodasi už nosies vedžioti.

Chi! Chi! Chi! Duodasi vedžioti. Tai juokai. Chi! Chi! Chi!

Gana jau tų juokų! Reikia padaryti bent vieną repeticiją. Na, Jonyt, sėsk prie fortepijono, mes, Maryt, taisykime kakarines[40].

Tėtušis, tėtušis! Meilinasi prie jo, glosto jį, bučiuoja…

Ką aš matau? Ką aš matau!? Komedijas taisote, tikras komedijas!

Ne komedijas, tetuši!.

Mes lietuvaitės!

Mes lietuvaitės!

Ir kas iš jūsų dedas! Kas dedas! Ir tai vis dėlto, kad privilioti kokį ten klapą[41] studentą.

Tetušėl, studentas jau nebe klapas, jis jau…

Taip, taip, nesant žuvies geras ir vėžys. Tik kažin ar pasiseka…

Šį kartą pasiseks… Tikrai pasiseks. Tik jus su mama netrukdykite… Jei jums kas nepatiks, ar netaip matysis — nuduokite, lyg ir nematote, žodžiu, visai atsidėkite ant mūsų[42].

Ant jūsų atsidėti?

Taip, mes visa gerai išvesime.

Ar taip? Ar gi jus galėjote iš tikro ką nors rimto sumanyti?

Labai rimto, labai rimto!

Mes, tėtušėli, darome repeticijas, dainuojame. Prašom paklausyti. Jancia tikrai gražiai dainuoja,

Panytės! Svečiai atvažiavo.

Svečiai?

Ar dar toli?

Dar toli, tik ant kalno užvažiavo.

Padūko, ar ką — imt dabar ir atvažiuot! O čia dar niekur nieko! Ir kas tai matė?! Taip anksti rytol.. Ir kaip buvo prašyta, kaip aiškiai prašyta, sakyta tam asilui dėdei Jonui, kad juodu pas save užtūrėtų[43]… Kad lauksime po pietų… Ir ko čia dabar griebtis? Kas pradėt! Uliutei Uliut, greit nupink man rožių su rūtomis vainiką — greitai, greitai!

Man gi iš vosilkų[44]! Skubink! Skubink!

Dievulėliau mano, kur gi dabar vosilkų pririnksiu!

Greičiau, Ule, greičiau!

Man keletą aguonų raudonųjų paskynus atnešk. Greitai!

Grėblį man atnešk! Grėblį! Mano kambaryj pastatyk!

Ką, panyt, grebenes?

Grėblį, tu varna, grėblį, sakau!

Na, komedijos tai komedijos!

Viešnios atvažiavo!

Ne svečiai? Viešnios?

O kaip-gi — viešnios: panelės Balinskaičios ir Žalinskaičių viena.

O kad jas kur tuoj! O kad jas!

Visą pieną sugadins!

Visas efektas pražus!

Kas dabar bus? Kas bus?

Uu… Komedija, tai komedija!

Mūsų nėra namie. Greitai Juziene!

Ar ir pono nėra namie?

Nėra, nėra! Eik greičiau!

O ponia?

Ponia serga.

Ne, ne! Ne! Dar norės prilankyti. Visi išvažiavo! Nieko nėra namie! Nieko!

Nieko nėra namie! Nei panelių, nei pono, nei ponios; visi išvažiavo! Išvažiavo!

Man jau ir skambint nusibodot Tarytum girdėjos — važiavo. Kažin Munia darželyj ką veikia? keliasi, eina prie lango Cha, cha, cha! Ji laukia rūteles laistydama… Eina prie veidrodžio, apžiūrėti savo gražius baltus rūbus — vaikštinėja, rūžosi Uu! Kaip nuobodu laukti! Cit! Vėl darda. Bene jie važiuoja? Eioa prie lango Jau ant galo[45]!

Prašau, prašau! Rodydama Jancią Mano sesuo — Jonytė.

Nors netikėti, bet mieli svečiai!

Su didžiausiu džiaugsmu skubiname pasipažinti su tamstomis.

Kaip malonu keleiviui atrasti tyruose oazę, o ant tos oazės puikiausios painios!

Kaip gražiai tamsta kalbi…

Tuojau matyt žmogus inteligentas…

Ačiū už komplimentą.

Ši kraštą teisingai galima prilyginti tyrams: liūdnas, tamsus…

Kraštas turįs tiek gražių panelių — negali vadintis tamsus…

Tamstos apšviečiate jį kaip aušrinės žvaigždelės. Mes apie tamstų darbus girdėjome.

Mūsų norai geri, gal ką ir padarytumėm, bet mes… Suristos… Suvaržytos… Jeigu ką ir darome, tai slapta, tylomis, kad nebūtų nesmagumų, barnių…

Tamstas persekioja kaimynai?

Tėveliai tamstas bara?

Ir tėveliai ir kaimynai persekioja mus, litvomanėmis[46] vadina ir taip toliau… Sunku kentėti!

Sunku kentėti!

Kuo didesnis vargas, tuo didesnis nuopelnas.

Kokia garbė pridera tamstoms!

Pas mus nėra mokytų žmonių.

Vieni tamsuoliai, niekas mums nepadeda.

Arčiau pasipažinę prašysime tamstų pagalbos, čia dirva plati, daug reikia vargo ir triūso.

Visa širdžia, visomis jėgomis, ką galėdami tamstoms padėsime…

Girdi?

Graži, puiki dainelė, bet dar gražesnis balselis…

Aa! Aš atbėgau judviejų pašauktų! Aptikau kai ką įdomaus! Labai įdomaus!

Negalime, svečius turime. prie studento Mūsų sesuo Meilytė — grebėjėlė.

Ponai: Žagaras, Stagaras.

Labai malonu, labai malonu! Kaip pavargau!

A! Panelė pavargusi. Panelė šieną grėbusi.

Labai mums malonu su darbo žmonėmis susieiti, pasišnekėti, pasidainuoti, bet niekur negalime; tai einame po eilei visos prie darbo — ten mums nieks nekliudo.

Girdi?

Girdžiu, brol, girdžiu!

Tamstos neseniai čion atvykę, kaip gi patinka mūsų šalelėj?

Labai, labai! Mes nesitikėjome, kad šioji šalelė turės tokius gyventojus.

Kaip malonu su tamstomis pasipažinus, kiek mes galėsime pasinaudoti! Tamstos taip puikiai dainuojate, tikiuos — neatsisakysite mums suteikti dainų, gaidų… Pas tamstas turbūt jų nemažai yra?

Be abejo, be abejo, bet..

Apie tai vėliau; dabar geriau padainuokime!

Prašome, labai prašome! Mielu noru klausysime!

Aš atsisakau; nors mėgstu, bet negaliu dainuoti, neturiu balso…

Mes girdėjome, panelės Marytės puikus balsas; labai puikus!

Kada? Kada tamstos galėjote girdėti.

Girdėjome atvažiuodami, tamsta dainavai žolynus skindama.

Nuo tamstų nei pasislėpti negalima…

Panelė Meilyta taip pat gražų balsą turi, prašom nesibranginti, labai prašome.

Aš taip pat atsiprašau, aš pavargusi…

Gana derėtis! Tu Maryt pradėk prie studento, tamstos, mums padėsite? Būtinai padėsite.

Jei tik galėsime, padėsime.

Oo! Svečiai prie svečių! Svečiai prie svečių! Kaip linksma!

Pana Marija taip gražiai dainuoja, o aš to ligšiol nežinojau. Słowo honornu[47]! Prašau dainuoti toliau, labai prašau!

Šiandien neketinu tamstos prašymų išklausyti.

Pirmą kartą pastebėjau, koks puikus panelės Janinos balsas.

Mano balsas ne tamstai.

Panele Emilija! Ar tai nutrūkusi daina jau nebeprasidės.

Tamsta nei nelauk.

Mes, panie dobrodzieju, padarysime vinto[48] partiją.

Panele Maryte, prašau toliau dainuoti!

Ir aš labai prašau!

Aš prie anų svečių negaliu dainuoti.

Aš taip pat negaliu.

Nei aš!

Netikėta ir nemaloni kliūtis.

A, kaip gailai Man labai patinka visa iš Mickevičiaus!

A! Tamstai Mickevičiaus raštai patinka? Man taip pat labai patinka, aš dabar verčiu lietuvių kalbon «Poną Tadeušą».

Tamsta verti «Poną Tadeušą?»

Verčia, jau gana seniai pradėjau. Meilytė gi verčia «Konradą Valenrodą».

Milžiniškas tai darbas, verst tokius veikalus, kaip «Konradas Valenrodas», «Ponas Tadeušas».

Aš manau, kad tas atneš nemažai naudos.

Be abejo didelės naudos! Didelė naudos!

Ar tu girdi?

Matau, brol, matau.

Maryt, ar tu jau pabaigei skaityti Boklį?

Da nebaigiau, nes turiu iš ten daug ištraukų išrašyti. O tu su Volteru ar jau toli nuėjai?

Tamsta Boklį studijuoji?

Volterį tamsta skaitai?

Taip, kartais, bet dabar vasaros laiku aš dažniausia užsiimu lengvu darbeliu — renku lietuviškas dainas.

O aš užrašinėju gaidas.

Aa! tamstos turite Bičiuolio raštus? Kaip tamstoms patinka?

Labai patinka. Kam gi nepatiks tokie gražūs raštai!

A ir laikraštį tamstos turite?

Nekalbėk, tamsta, taip balsiai[50].

Aa, supranta, atleisk tamsta…

Mergaitės! Eikšite padėti man prie ūkio darbo.

Ar visos, mamyt?

Taip, visos, atsiprašant svečių.

Tamstos tuo laiko pakalbėsite su mūsų kaimynais.

Aš velyčiau[51] eiti drauge su tamsta.

Mes greit sugrįšime.

Mano širdis būs prie tamstos.

O ką? Ar tu svajojai kada apie ką nors panašaus?

Svajot gal ir svajojau, bet niekaip netikėjau, kad mūsų padangėje galėtų rastis tokios panelės! Oi, Baliuk tu mano! Tai aniołai[52], tikri aniołai!

Kokia laimė būtų su tokiuo aniołu gyventi!

Aš… Aš nei svajot nedrįstu, kaip? Kaip galėtų tai būti? liūdnai O gal jau jos seniai tiem dviem pasižadėję?

Tų tai man nebaisu! Mes akademikai, mes inteligentai, o čia sau šliachcicai, anot jų kalbos: «domotūrai[53]». Sako, turį savo dvarus, bet tokioms panelėms nerūpės jų dvarai, kaip ir jie patys. Jos kiaušis širdies, o širdį turime mudu — tik mudu!

Aš, aš visai pražuvęs. Širdis pilna jausmų! Negaliu! Negaliu! Taip ir būt: ji — arba nei vienai.

Kuri gi, kuri tavo išrinktinė? Kuri?

Panelė Marytė. Aki panelė Marytė!

Kodėl būtinai panelę Marytę renki? Juk visos jos gražios, visos paikios, visos karštos patrijotės. Kodėl būtinai panelę Marytę išrinkai? Ir aš apie ją maniau. Ji man labai patiko… Aš… Aš… Ją myliu!

Na? Tu myli panelę Marytę. Bet gi ji man prielankesnė. Aiškiai matyt, kad ji man prielankesnė.

Sakai, panelė Marytė tau prielankesnė? Tai man tegu bus panelė Jonė — ji taip labai meili ir graži mergaitė…

Kasžin? O gal panelė Jonė ir vertesnė. Sulig gražumo, tai ji už visas gražesnė… O jau balsas! O balsas! balsiai Klausyk, broliuk! Kam čia mums bartis? Tebūnie tau panelė Marytė, o aš pulsiu prie panelės Jonės… Ji…

Štai tau! Kurią aš apsirenku, kuri man labiau patinka, tos balinai ir jam reikia! Tuojau ir jam ta patinka!

Barniais nieko nepadarysi — nieko nelaimėsi. Pagalios, ką čia? Jos visos labai puikios, gražios, reikia tik arčiau prisižiūrėti… Marytė lyg nebe jaunutė… 0 gal pati jaunė už visas vertesnė? Koks saldus pažvelgimas! Kokios nekaltos akutės! Anioliškos[54] ! 0 darbininkė! Ir šieną grėbia, ir «Konradą Valendrodą» verčia. apkabindamas Bali Ne, broli, taip neišpuola, tarp mūsų neturi būti barnių — mes inteligentai; sutarkime geruoju. Klausyk, aš veliju sau panelę Meilytę, aš myliu ją. Tik ją vieną! Prie jos pulsiu, jai pasisakysią… Jai savo jausmus išreikšiu. O! Ji manęs neatmes; ji mane pamylės!

Kaziuk tu mano mielas! Gerai! Mes šliachtas nurungsime!

Nurungsime, be abejo, nurungsime!

Tai tau panelė Meilytė — o man panelė Marytė!

Vėl tau panelė Meilytė? O panelė Jonė?

Panelė Jonė? Ji sulauks savojo… Ji graži, meili, bet ne man!

Ir aš pripažįstu, kad ji meili, graži, išmintinga, bet ir ne man. 0 kad tik mokėtume mes joms įsiteikti! Kad bent joms patiktumėm.

Kad tik mus pamylėtų, visa kita bus gerai. Tai taip, panelė Marytė mano, o tavo…

Meilytė! Meilytė mano!

Būsime svainiai! Svainiai būsime!

Pas tamstas derybos? Palaukite, perimsiu rankas.

Ačiū, jau mes susiderinom. Kaip gi tamstai kortos?

Labai gerai! Labai gerai! Nutašiau abudu kaimynus. Cha, cha! Cha!! Abudu!!

Gaila man tamstų — prasilošusių!

Niekai! Sakoma: kam nesiseka prie kortų, tam sekasi prie panelių. Cha, cha, cha!

Ar nujauti priešininką?

Nujaučiu, bet nepasiduosime!

Nepasiduosime!

Ar nebuvo tamstoms ilgu?

Ilgu! Labai ilgu! Džiaugiamės, tamstų sulaukę.

Čia taip trošku, pereikime kitan kambarin.

O gal panelės būtu malonios su mumis pasivaikščioti po sodną?

Mielu uoru!

Kur taip, kur? Tuoj bus arbata.

Mes, tėvuk, prie arbatos sugrįšime!

Ponai, gaspadorius prašo.

Einu, einu! O kad jus: nei partijos neduos pabaigti! Taip jau su tokiu, baigia žmogų kankinti. O gal ir Tamstos eitumet pasivaikščioti sodnau? Atsiprašau.

Pfu! Prasmegkite jus! Ir čia pralaimėta — ir ten rodo į duris, kur išėjo panelės. Pralaimėta. Išleidome iš savo rankų — išleidome!

Taip jau esti; kol savo rankose turime koki nors turtą, nepažįstame jo vertės, tiktai praradę pasigailime!

Jos dabar i mus nei žiūrėt nebenori… Čia, pone, vyrai — kaip ąžuolai: jauni, tvirti, gražūs ir nors mužikų vaikai, bet turi mokslą ir gali padaryt karjerą.

Ir aš pripažįstu, kad jie aukščiau mūsų stovi…

O, kad tu nesulauktum! Tie klapai stovėtų aukščiau mūsų! Mes bajorai, mes šliachta iš senelių, senelių, mes..

Kandidatai į senbernius!

Prakeikta plikė! Pfu! Jau metas būtų pradėti žmoniškai gyventi. Nusibodo jau nei šioks nei toks gyvenimas. Na, ir sakyk tu žmogus: maniau — šiada tada — Munia bus mano, bet dabar gavau ilgą nosį — ilgiausią nosį!

Tu įsimylėjęs, ar ką, bieso?

Ką ten kalbėti apie įsimylėjimą! Supranti gerai, kad kaip tau, taip ir man seniai jau praėjo meilės laikai.

Žmonės sako, seną pečių — velnias kursto.

Tai tegu ir tave pakursto! Ką tu mane erzini ir pykdai savo ramumu! čia ne juokai! Žinai gi tu, kad visi nuo seno laikė mus Karklinskaičių sužieduotiniais[56]. Visi apie tai kalbėjo. Nežinoma kas tuos liežuvius paleido. Aš niekuomet neketinau vesti ir gal dabar būčiau kitos pasiieškojęs…

O gal būtum baigęs amžių su Barborėle!

Nutilk, begėdi! Kokie čia tau juokai? Ką sakys žmonės, kai jos išeis už kitų — būtinai už jų?

Kalbės visi, kad mus pametė. Cha, cha, cha! Paneles pametė! Paneles pametė! Bet nebijok! Gali dar… Gali studenčiukams nepasisekti.

Kur tau nepasiseks! Ar nematai, kad vargšai bernaičiai apipinti, kaip tinklu. Jie tuose dalykuose kvailučiai. Panelės gi gudrios. O! Gudrios. Tie jau jų žabanguose[57]. Žabanguose.

Jaučiu, kad bus vestuvių, bus vestuvių!

Biesas juos čia užvežė! Kasžin iš kur atvažiavo. Tik ką pažinę — ir prilipo, kaip musės prie medaus. Drąsuoliai! Bet aš neapsileisiu. Aš juos nurungsiu prie Romuko. Bet sakyk kokiu būdu?

Hm, hm… Kokiu būdu? Ir aš nežinau kokiu būdu? Reikės visaip bandyti… Čia ne juokai, pone. Ne, honor szlachecki neleidžia pasiduoti! Veikt ir veikt greičiausia, veikti abiem išvien.

Ir kaip čia dabar pradėti. Nei iš šio, nei iš to pirštis? Gausi arbūzą — ir gana. O žmonėms bus juoko.

Prisieis prarasti nuo galvos paskutinį plauką jaunikiu beūliojant…

Nereikia taip nusiminti. Man rodos, dar nėra taip blogai. Panelės… Na, su panelėmis bus vargo. Ta prakeikta plikė daug gadina. Bet su tėvais gali visa padaryti. Ar šiaip, ar taip — mes turime didesnes privilegijas. Mes szlachtai Dworzanie! Prie to turime savo dvarus. Karklinskai labai to žiūri! Ir panelei Milcei mano dvaras labai patinka; ji nekartą man sakydavo: «kokia smagi vieta, kaip norėčiau aš čionai gyventi!» Aš dabar jai tuos žodžius priminsiu. Aš iš tikrųjų prie jos pulsiu, sakysiu, kad be jos pražūsiu…

Tai, sakai, man reikėtų pirma prie tėvų?

Taip, taip… Tėvams įsiteikti[58], panie[59], tėvams svarbiausia, svarbiausia.

Bet reikia rūpintis greičiau, kol tie prakeikti studentai jų širdyse nejsigalėjo. Paskui nieko nebepadarysi.

Taigi rūpinkimės. Rūpinkimės. Švogeriai[60] būsime, panie! Švogeriai!

Ponai, man reikia grūdų paukščiams, gaspadorius neduoda! Sako, be pono negalima — maža esą.

Cicho[61], cicho! Nuo šios dienos gana jums lietuviškai kalbėti — liaukitės! Dabokite!

Kaip, ponuli? Kaip, ponuli?

Lenkiškai kalbėti — sakau!

Lenkiškai? Ar vėl?

Vis, vis, sakant ir prisakau jums, kad man lietuviškai — nei žodžio!

Panelės barsis…

Nesibars! Nesibars!

Buvo prisakyta, buvo liepta pačių ponų ir panelių — mums visiems lietuviškai, tik lietuviškai kalbėti.

Kas buvo — nebėra ir nebebus! Ir panelės jau panelėmis nebebus! keliasi nuo kėdės ir rodo: štai jums ponia Zeleskienė rodo Milcią, štai jums ponia Goreckienė rodo Munią, štai jums ponia rodo Jancią. Ponia… Ponia…

Nereikia! Nenoriu!! prie tarnaičių Eikite sau! Ko čia vėpsote.

Atsiminkite ką pasakiau! Juzienei Pasakyk ir gaspadoriui, ką prisakiau!

Reikės jau pasakyt ar ką!

Tėvuk, mums dar tai tai to kraičiams[62] trūksta.

Mums, tėvuk daug, dar labai daug trūksta!

Norėtumėm gavę bent kiek pinigų Varšuvon nuvažiuoti, čia nieko gero negalima pirkti.

Važiuokite, važiuokite ir pirkite ko reikia — pinigų bus. O! Bus! Su kreditu dabar nebe bėda: Damuko dvaras, Romuko dvaras — dar be skolų!

Kaip mūsų tėvukas dabar linksmas!

Ir kaip čia dabar nebūti linksmam: trejos vestuvės! Iš karto trejos vestuvės!!!

Matai, žmogau, kaip visa gerai išėjo. O kas buvo verksmo, kas buvo barnių, kiek sveikatos tu man atėmei!

Kas galėjo to tikėtis.

Aš gi tau sakiau: atsidėk ant manęs[63]. Pasitikėk manim. Aš visa gerai išvesiu, visa gerai sutaisysiu. Ot ir išvedžiau — ir sutaisiau. Ir tai aš! Tiktai aš!

Judita tu mano! Atleisk man. Nusidėjau aš. Dabar matau, širdyt, kad ačiū tau išsivadavome! bučiuoja ranką ir keliasi Išsivadavom… Cha, cha, cha. … Trejos vestuvės iš karto. Tai kaip iš pasakos! Trejos vestuvės!

Mano jus dukrelės, kaip mes laimingi!

Bet man mano Kaziuko gaila… liūdnai — Gaila! Jis taip mane mylėjo, taip mylėjo! Gaila — širdį sopa[64]…

Ir man jo bent kiek gaila. Bet ką darysi: tuose dalykuose turi veikti protas, ne širdis. Širdies vedama kasžin kur nueisi… Gyvenime reikia įsitaisyti praktiškai. Kaziukas, žinai koks svajotojas apie nebotus daiktus, apie nepasiekiamus idealus. Su tokiu žmogum sunkus gyvenimas: šiada tada gali atsitikti nelaimė. Įklius kur ir pabaiga! Jau ką negalima — tai negalima buvo eiti už jo. Ką taip eiti, tai geriau pulti į vandeni ir nusiskandinti…

Munyte, nekalbėk taip. Aš jo dar labiau gailiu, primindama jo gražias kalbas: «Meilyt», sakė jisai — «mes gyvensime žmonių labui. Mes abu dirbsime, vargsime — tik dėl žmonių gero… Jei reikės, ir galvą už šventą darbą padėsime..» O paskui… Paskui… Kaip jis verkė atsisveikindamas su manim… Oo!

Nebe laikas dabar vaitot ir gailėt atmestojo! Tesiramina jis kaip išmanydamas. O tau reikia pagalvoti apie savo ateitį!

Mano ateitis skaisti, graži, be rūpesčių! Bet Jancia… Jancia nabagėlė…

Taip, Jancia nabagėlė!

Kodėl jūs manęs taip gailite?

Kaip tavęs negailėti, kaip negailėti tavęs — už klapo išduodant…

Dukrele mano miela, už klapo.

Neaimanuokite ir negailėkite manęs! Mano ateitis skaistesnė ir gražesnė negu jūsų visų drauge. Man klosis geriau negu jums. Matysite! Tasai klapas šoks pagal mano muziką[65]. Matysite visi — matysite!