Antanas Kriščiukaitis-AišbėKas teisybė — tai ne melasKas kaltas?

Jaunystė, Prisiminimai O jaunyste, argi gali tave užmiršti! Kas vakar buvo vos pamenu, bet kas tuomet dėjosi — tai ne Aguonos grūdo nepamiršau.

Bet nieko aš taip gerai nepamenu, kaip senąją Raulienę, ką gyveno Pajūrėje. O, tai senė, žinotum4te, buvo! Kokios pievos, gyvuliai koki buvo, o trobas kokias pasistatė! Iš lenkų žemės meisteriai dirbę.

Paties Raulo aš nepažinojau. Sako, da jaunas apjekęs[1] ir nepoilgam numiręs. Žmones zaunijo[2], buk jam niekas nesisekę. Ar bitės, ar gyvulys koks, būdavo, kur išbėgs, tai ir dingsta. Gal, jau taip jam buvo Dievo duota; ar gal tai ir nuo ko kito: pikti žmonės, žinote, neduok Dieve!

Šeimininkė, Ūkis, Darbštumas Taigi pasakoja, kaip Raulą palaidoję, jauna našlė nenuleidusi rankų, kaip kita būtų padariusi, bet ėmusis už gaspadorystės; tai Dievas jai ir davė: prasimanė gyvulėlių, užvedė avilyną, prisipirko ganyklos ir žemės, o paskui įsistatė ir trobas, kokių niekur nebuvo. Ir tai vis darė dėl savo vaikučių.

— Aš jiem turiu būti motina ir tėvas — kalbėdavo ji.

Jausmai, Bučiavimasis O vaikučių buvo tik dvejetas: dvi dukrelės — Mariuka ir Onytė, abi kaip paukštelės. O kokios darbininkės! Ar verpt, ar siūt, ar aust — nieks taip negalėjo.

Bet štai koksai dalykas: gyveno šalia jaunas bernelis, aukštas gražus skaistaveidis Jonas. Ir pamylėjo Mariuka Joną, o Jonas Mariuką. Viens be kito negali būti. Būdavo, pasirodys ant dangaus žvaigždutės, užtekės mėnuo, Mariuka išeis iš svirno — žiūrai — jau ir darželyj: tiktai bučiuojasi, viens kitam ant kaklo kabinėjasi.

— Joneli, ko gi tu taip liūdi pasakyki!…

— O Maryte tu mano! Gal aš tik be reikalo tavo jaunystę sunaikinsiu… Vienas aš be tėvo, be motinos, neturiu nieko!… O tu, Maryte… — ir jis negali kalbėti, ašaros rieda per veidus — Mergele, pamesk, nemylėk tu manęs!…

— Tu mane užsimanysi, pamesi, o aš tavęs niekados — ištarė ji ir taip prisiglaudė prie jo, kaip lapelis prie širdies.

— Ne, aš tavęs, Mariute, nepamesiu — tegul bus Dievo valia! — suriko Jonas ir bučiavosi iki neprašvito. O žvaigždės, vis šviete ant jųjų. O kad kas galėtų paskaityti, kas ant jų parašyta …

Burkuoja mūsų karveliai, o tuo tarpu važiuoja piršliai iš tolymos šalies, kuo tik ne iš pat lenkų puses… Perša Mariukai našlį, turtingą be galo…

— Piršliai O kaip Dievas jus atnešė į mūsų kraštą? — klausia senoji.

— Vai išgirdome, mamute, begiedant paukštelę, lakštingalėlę — ir pradėjo pasakoti, kaip senis Mikita liko našlys, kaip nuo tų meisterių, ką dirbo pas jį, dažinojo apie Mariuką, ir štai dabar jie atvažiavo.

— Ieškokit dovanų — sako — tenai šimtai arklių, tūkstančiai galvijų, avių be skaitliaus, o pats jaunikis — našlys bevaikis!

Džiaugsmas Senoji džiaugiasi.

— Eik — sako — dukrele, parodyk, ko tu ten turi priverpus, priaudus!

Mariuka kaip puls į kojas:

— Motinėle, mano motinėle, negirdyki manęs! Velik peilį į širdį įsmeik — lengviau bus.

Senoji, rodos, nė negirdi.

— Ką tu žinai — sako — tu da jauna. Argi aš tau ne motina. Eik, atneški dovanas!

Vestuvės Privertė, nuleido dukterį už našlio.

*

Po vestuvių, senis paemė jaunają pas save. Turtu neėme nė trupinio.

— Kam man sako, dalis tavo ir kraitis, kad mano paties skrynia pinigų.

Parvažiavo. Vaikščioja Mariuka naujuose namuose kaip ir nesava. Daugiau nieko kaip tik apie vieną Joną vis mislija. O senis ką pasakys, ar padarys — vis ant vėjo. Vieną nedėlios dieną sėdi šitai juodu sau: viens žiūri į vieną pusę, kitas į kitą, nė žodelio. Štai į kiemą įeina juodai apsitaisęs jaunas vyrukas. Pagarbino.

— Iš kur tu, vaikine — klausia senis: kur eini?

— Žemaitis — sako — einu bernauti[3] .

— Tai eik pas mane.

— Gerai.

— O algos kiek nori?

— Kiek kitiems, sako, tiek ir man duokit.

— Gerai. Tai prašom į vidų.

Pasakė senis ir iškuprino pas žydą. Matė jis savo bėdą ir mislijo arielka ją užpilti: beveik kasdien pasigerdavo.

Meilė, Liūdesys O namie raiboji gegelė[4] nesava vaikščioja.

— Jonuti, širdele, pameski tn mus, pameski, neplėšyk man širdį!

Jis kepurę į ranką.

— Eisiu — sako — eisiu, į Nemuną pulsiu…

Ji jį už rankos.

— Ne, nereikia, nereikia arba paimki ir mane!

Liko abudu, apsikabino, tyli ir verkia.

— O kodėl tavo taip pamėlynavusios akys? — klausia jisai ir verkdamas vėl ją bučiuoja.

— Ašaros, Skausmas, Kančios O, Jonuti, argi tu žinai, kaip jis mane muša!… Ach, kaip jis mane muša, muša… Tu negirdėjai?..

— Girdėjau, sesele tu mano, girdėjau. Pardaviau namus ir lauką, o pats čionai atėjau. Sakau, pasisiūlysiu jiem per berną, ir neduosiu mindžioti savo žiedelio. Aš tavęs neduosiu!

Kalba taip ir bučiuoja. O čia senis iš karčemos girtas girtas! Ir tiesiok prie pačios.

— O kodėl tu manęs nemyli, ką? Tu šiokia, tu tokia!

Ji tyli.

— Kodėl tu manęs nemyli, aš tavęs klausiu.

Ji vis tyli.

Hi!! Užsimojo kirviu ir taiko jai į galvą, o Jonas čiupt jam už rankos:

— Sustok!

Senis pakėlė riksmą. Norėjo kirviu mesti. Kirvis nusmuko nuo koto ir tiesiok jam pačam į smilkinį. Akies mirksnyj puolė ir negyvas.

*

Ilgesys, Netektis Joną surišo ir į kalinį pasodino. Parodė, kad jis senį nukirtęs. Mariuka, tarytum, be proto. Nieko nedirba, sėdi pas langą ir laukia. Ar nematyt jos Jonelio? Kur dingo jaunas bernelis? O jis dingo garsiam mieste: kalinyje ant rankų ir kojų nešiojo sunkius pančius. Mėnesiui praslinkus jį palaidojo.

Nesykį pasakojo apie tai senis sargas, ką prižiūri arestantus:

— Ateinu, sako, vieną kartą anksti nedėlios rytą, o jis guli ant lovos, rankas sudėjęs ant krūtinės.

Jis ilgai, ilgai į mane žiūrėjo: „Sergu, dėduk!” — ir pagriebė mane už rankos: „Ar, sako, nieks nuo mūs nebuvo?”. „Nieks” — sakau. O jis jau net užmiršo kur jo tėviškė. O kad jo mylimoji iš galvos išėjo, jis galbūt taipgi nežinojo. Kaip jį suėmė, buvo suvis be nomonės.

— Nuoširdumas, Ašaros, Kančios Aš, dėduk, senio nenukirtau — sako jis — nors jūs vieni; tikėkit, kad aš už tai suvis nekaltas.

Patraukiau pečiais, o jis kaip pradės verkti: „Dieve, mano Dieve! sako — kokia skaudi rykšte mane plaka!”…

— Tylėk, sakau, vaikeli, tylėk, nerūstink Dievo! Jisai, dangaus Tėvas, padės tau.

— Ach, jau gana! — sako ir akis užsidengė. O paskui vėl atsigręžęs į mane:

— Aš, sako, dėduk, norėčiau per langelį pažiūrėti!

Nuvedžiau aš jį pas langelį. Nuo ten toli buvo matyti, iki pačiam kalnui, ką žaliavo toli, toli už miesto. O jis žiūri, tėmijasi, o paskui, kaip pripuls prie geležinių virbalų ir kaip pradės verkti. Jau nežinau, kaip tie virbalai netruko: „Einu, sako”. Ir da kartą žvilgtelėjo į savo kalnus, pripuolė prie šaltos geležies ir užgeso ant amžių…

— Jonai! — šaukiu — Joniu! O jisai… jisai griuvo ant manęs, kaip medis parlaužtas.

Taip ne kartą pasakojo senis sargas, o ašaros, kaip žirniai, jam per veidus ritasi.

*

Greitai parėjo garsas ir į Pajūrę. Senoji parvežė savo dukterį namon. Bet kas iš to, kad ji ir savo motinos nepažino. Kas tu per viena? — vis klausia.

— Juk aš, vaikeli, tavo motina! — sako senoji, šluostydama kruvinas ašaras.

Ji tiktai galvą linguoja. „Ne, tu man ne motina, sako, argi tu man motina?”.

Vieną nedėlios rytą anksti — anksti Mariuka pakilus, nusiprausė, susišukavo ir pasirengė kaip į bažnyčią: gražiai; gražiai, net galvą apsikaišė.

O senoji jau pasimeldė. Viešpats mielaširdingas, gal, atleis jos kaltes! O Motina Dievo, gal susimylės ant jos nelaimingo vaikelio.

Malda O Mariuka, parpuolus ant kelių prieš paveikslą Motinos švenčiausios, tarytum, aniuolas, meldžiasi. Saulutė apšvietė jos gražų skaistų veidą. Ji ištiesė ranką į motiną: „Motinėle! Pulki ir tu ant kelių ir kalbėk man: „Tėve mūsų!” o aš paskui kalbėsiu”.

Senoji atsiklaupė prieš paveikslą ir pradėjo kalbėti maldą prie Motinos švenč., paskui „šventas Dieve,” o ji paskui motiną taip aiškiai, taip dievobaimingai kalba. Tiktai ant „Tėve mūsų” suklupo.

— Mama! — suriko ji, rodydama į langą — mama, žiūrėki, mamyte!

— Vaikeli, kas tau? Ant lango nėra nieko. Mariute, ant lango, kvietkos, tavo kvietkos…

— Kvietkos, o tarp kvietkų mano Jonelis. Žiūrėki, žiūrėki, mamyte, kaip jis mane šaukia! O koks jis gražus! Ach, koks gražus, mamyte, koks skaistus veidas… Ant kaktos žvaigždutė; žiūrėk, mamyte, ar ne žvaigždutė?…

— Ilgesys, Skausmas, Ašaros Vaikeli! mano vaikeli, kas tau darosi? Tenai nėra nieko. O Viešpatie!…

— Ach! — suriko ji, griebdamasi už krūtinės: einu, Joneli, einu!… ir sukrito ant motinos kelių…

Po dviejų metų ištekėjo ir Onyte. O kokia graži mergaitė pasidarė, brolyti mano! Senoji jau jos nevertė. Eik, sako, už ko pati nori.

Gyvenimas, Lemtis Tai mat kaip dabar senoji kalbėjo, o Onytė išsirinko sau vyrą, žinomą visame valsčiuje kalvį. Ir kas per kalvis! Kokius peilius, kirvius dirbo, tai niekur ant svieto nerasi tokių. O andai sakė, kad ketinęs nukalti ant Jono kapo kryžių, kokio da ant svieto nebuvo… Tegul jam Dievas padeda!