Przypisy

Ant žemaitiško žirgo… — Žemaitiški žirgai, su kuriais taip atsižymėdavo lietuviškieji jočiai, turbūt nebuvo taip silpni kaip kad šiandien. Verta paminėjimo prie šios progos senoviška liet. dainelė [Neturėdami originalo, išverčiarme ją atgalios iš lenkiškos į lietuvišką kalbą. Žirgai totorių neblogi būtų,/ Vokiečių kardo tik vardas;/ Lietuvoj augęs žirgas Keistuto,/ Lietuvoj kaltas jo kardas./ Žirgelis kuinas, kuinas, nedidis,/ Kardą kalvis prastai kala,/ Bet, ko Keistutį, jojant išvydęs,/ Vokietis ir turkus byla?/ Kad prieš Keistutį atsispirt geidžia,/ Tur trupėt vokiečių plienas;/ Kad ant totorių žirgą paleidžia,/ Nebeištrūksta ne vienas./ Nes kardas jaučia jo rankos drūtį,/ Kal po priešų eiles siaučia./ Nes jočio širdį, taksint po krūtį,/ Žirgas ir ant savęs jaučia. (przyp. autorski)] apie Kęstučio žirgą. [przypis autorski]

Ar pelkės Varegų. — Pakraščiai Varegiškų arba Normandiškų jūrų, šiandien įkaltųjų marių. Jau nuo senovės buvo politika Didžių Lietuvos Kunigaikščių, siųst savo gimines į šalis atimtas nuo priešų. Taip darė Montvilas, Mindaugus ir Gediminas. [przypis autorski]

Aszmenims kardo tuoj, pervėres širdį…. — Nėra tad dyvo [dyvas — nuostabus dalykas, keistenybė. red. WL.], kad prūsai ir jų broliai lietuviai kryžiokų neapkentė, kuri neapykanta, galima sakyti, buvo įgimta jų charakteriui. Stabmeldiškais laikais, o net ir krikščioniškais, laidojant lietuvį ar prūsą, raudotojai giedodavo: eik, vargše, iš vargų šios pasaulės į laimingesnį gyvenimą, kur kraujageriai vokiečiaineviešpatus tau, tiktai tu jiesiems. Apie ką liudija Bielskis ir Strijkovskis. Iki šio laiko Prūsų Lietuvoje labai užgautum kaimietį, jei jį pavadintum vokiečiu. [przypis autorski]

Atvilkys — Kitur sakoma: Pravadų diena. Senovės bažnyčioje tą dieną apsikrikštiję nusivilkdavo baltą rūbą; iš to: Atvilkys. [przypis autorski]

Dabar […] dukterį — navatnas yra atsitikimas šitame: Νύμϑη nuotaka, merga, paeina nuo νομϒάω atsidūkstu. Kitaip sakant, νομϑη — padūkus. Merga galėjo paeiti nuo graikiško žodžio μρϒάω — da duktė taipogi galėjo būt paėjus iš lietuviško žodžio duktė [przypis autorski]

darau pastogę — Rėdystės prid. „Stagayami” — yra tai gyvas lietuviškas žodis stiegti stogą šiaudais. Aš stiegiu… mes stiegiame toks žodis yra tebevartojamas apie Jurbarką, daugiaus Suvalkų valdyboje panemuniais ties Jurbarku. Prūsų lietuviai taipogi tą žodį vartoja: tą žmogų, kuris dengia stogą, vad. „stiegiku”. [przypis autorski]

Davos — gydymos vieta nuo džiovos Šveicarijoje. [przypis autorski]

Deake — Pranciškas Deakas, garbingiausias kariautojas už vengrų liuosybę. [przypis autorski]

Devlet-Hadži-Girėjas — jaunas Krymo kanas, atminęs, kad Vytautas kitą kartą Betsabulą ir Gerempergą Vilniuje apvainikavo, dėl didesnės autoritatės, atvyko į Vilnių prašyti, kad Kazimieras jį apvainikuotų; ką tasai ir išpildė 1443 m. [przypis autorski]

Dievui, audroms rudeninėms kurs blaško — Perkūnas, dievas griausmų, garbintas Lietuvoje. Iki šiolaik žmonės rodo Naugarduke vietą, kur, sako, stovėjusi šventynė to dievaičio; dabartės ten yra bažnyčia kunigų bazilijonų. [przypis autorski]

Dobrovski, Šofarike — Dobrovskis ir Šofarikas, garsūs slavų ir ypatingai čekų praeigos tyrėjai. [przypis autorski]

Dzeusu kaip ir iš dzūkiško — graikiškoje kalboje yra kitas žodis dėt Dievo, labiaus užnašus — θεύϛ. [przypis autorski]

„Gražu, gražiau, gražiausiai” — Atminčiai susirinkimo pas J. Gaidį Varšuvoje. Autorius [przypis autorski]

instinktas — prigimtas, nesuprantamas patraukimas. [przypis autorski]

Ir taip, sietyns ant dangaus kol regėti. — Lietuviai turėjo savo ypatingą laiko apskaitymą — metų, mėnesių ir valandų (Žiūrėk Kotzebue, t. I., p. 35 iki 68). [przypis autorski]

Isakijo — Didžiausia ir gražiausia Petropily cerkvė. [przypis autorski]

Jįjį, nelyginant antrą Mindaugą,/ Garbina puotose mūs’ vaidilučiai. — Vaidilučiais vadinosi kunigai, kurių priderystė [priderystė — priedermė, pareiga. red. WL.] buvo apsakinėti arba apgiedoti visokių apeigų metu, o ypatingai rudens laiku šventės ožio, prosenių dejas [deja — pareiga, vargas. red. WL.]. Kad senovės lietuviai ir prūsai mėgo poeziją ir lavinosi dainininkystėje, apie tai gali liudyti senobiškos dainos, kurių didelė daugybė iki šio laik užsiliko žmonių tarpe, o taipgi liudija senoviški raštininkai. Strijkovksis rašo, kad kunigaikščių laidotuvių metu, kunigas apdainuodavo jų garbius darbus, ir, kad laikais Miechovitos žinoma buvo daina apie kunigaikštį Zigmantą, kurį užmušė rusų kunigaikščiai. Bet žingeidžiausią [žingeidžiausias — įdomiausias. red. WL.] apie tai žinią randame vokiškame rašte Versuch einer Geschichte der Hochmeister. Berlin 1798. Autorius tos brangios knygelės Beckeris cituoja seną kroniką Vincento iš Mogunto, kurs buvo kapelioniu [kapelionios — kapelionas, kunigas, tikybos mokytojas. red. WL.] didžiojo mistro Dusener’o von Arfberg, ir rašė savo laikų nusidavimus (nuo m. 1346). Tarp kita ko ten skaitome, kad didelės puotos metu, atsibuvusios [atsibuvusi (lenk.) — įvykusi. red. WL.] iš priežasties išrinkimo didžio mistro Winrich von Kriprode, vokiškas Minesingeris giedojo ir buvo apdovanotas pagyrais ir auksine taure. Tokis priėmimas dainiaus užukvatijo [užkvatijo — čia: sužavėjo. red. WL.] ir ten b’esantį prūsą, vardu Rizelius; prašė jis, kad ir jam būtų daleista dainuoti prigimta lietuviška kalba, apdainavo jis dejas pirmutinio Lietuvos karaliaus Veidavučio. Didis mistras ir kryžiokai, nesuprasdami lietuviškos kalbos, išjuokė dainių ir davė jam dovanų pilną torielką [torielka — lėkštė. red. WL.] riešutų lukštų. Kotzobue rods primena apie tą atsitikimą, bet abejoja apie rainkraštį Vincento. Vienog bibliotekoj Ščersove, surinkime straipsnių, rašytų Gdansko studentų, yra raštelis nekurio Taschke nuo 1735 m., kur autorius cituoja Vincento kroniką, būk spausdintą Frankfurte ir darodo [darodyti — čia: įrodinėja. red. WL.], kad minėtas Vincentas nepaėjo iš Moguncijos, tik iš Gdansko. (przyp. autorski)] Todėl ne dyvai, jog Kotzebue ir Bogušis tvirtina, kad lietuviška literatūra kitados buvo turtinga karžygiškomis ir istorinėmis dainomis, nors iš tų menkai kas užsiliko iki mūsų dienų. Prūsuose mat kryžiokai buvo uždraudę po bausme nugalabinimo urėdininkams ir visiems, kurie buvo arti dvaro, kalbėti lietuviškai; išvijo iš tėvynės, kartu su žydais ir čigonais, visus vaidilučius, lietuviškus bardus [bardas — perk. poetas. red. WL.], kurie tik vieni žinojo tautiškas dejas ir jas mokėjo apdainuoti. Didžiojoj vėl Lietuvoj, po įvedimo krikščioniško tikėjimo ir lenkiškos kalbos, senovės kunigai ir tėvyniška kalba liko paniekinti ir užmesti; nuo to laiko žmonės — prastūnai, pajungti po baudžiava ir prikalti vien prie žagrės, užmetę ginklą, užmiršo taipgi ir apie karžygiškas giesmes, bedainuodami labiaus jų padėjimui atsakančias [atsakanti (lenk.) — tinkanti. red. WL.] liūdnas daineles, išreiškiančias jų kaimišką gyvenimą. Jei kas iš senoviškų dejų ir kariškos poezijos užsiliko, tai vien tik prie naminio kudmento [kudamentas — išmūryta vieta prie krosnies, priemūris. red. WL.]; arba apeigų metu, iš seno sujungtų su visokiais burtais, jas slaptomis žinovai prastūnėliams apreiškia. Simonas Grunau 16 amžiuje kartą netyčiomis Prūsuose užėjo į ožio puotą, ir led [led — trump. nuo ledva (lenk.) - vos. red wL.] atsiprašė nuo myrio [myris — myrimas, mirtis. red. WL.], prisiekdamas kiemionims, kad niekam *) neišduos to, ką patėmys [patėmyti — pastebėti. red. WL.] arba išgirs. Tada, sudėjęs auka, senas vaidila apgiedojo senovės Lietuvos didvyrius, pridedamas prie to morališkus pamokslus ir maldas. Grunau, kurs gerai suprato lietuviškai, pripažįsta, kad niekaip neįtikėjo ką panašaus išgirsti iš lūpų lietuvio, taip jis gražiai ir pamokslingai kalbėjęs. [przypis autorski]

Jo siuntinys, tartum vaikas Krivo Krivaičių. — Pas senovės lietuvius buvo rėdas [rėdas — valdžia, tvarka. red. WL.] iš dalies teokratiškas. Kunigai turėjo didelę įtekmę [įtekmė — įtaka. red. WL.]. Vyriausias iš jų vadinosi Krivu-Krivaičiu. Gyveno jis Prūsuose, netoli miesto Rambavos, kur paskiaus buvo kaimas Heiligenbeil. Ten tai, po šventu ąžuolu, priiminėdavo jis aukas ir iš ten apreikšdavo savo nusprendimus, išsiuntinėdamas į visas puses Lietuvos žemių vaidilas ir žygūnus, duodamas jiems po kreivą lazdą, krivulę, kuri buvo ženklu valdžios kunigų kunigo. (Žiurėk Guagnini Alex. Res. Polon., t. III, Francf., 1585, v. 11, p. 167, ir surinkime Elzevyrų, p. 321., Kotzebue, t. I., p. 81. Cromeri Martini Polonia. Ib. xxx, lb. III, p. 42). [przypis autorski]

Ką Vilniuj tur ir Trakuos’ pasistatęs. — Trakai su dviem tvirtynėmis, iš kurių viena išstatyta ant ežero salos, buvo Kęstučio sostapile [sostapilė — pilis, kurioje buvo valdovo sostas. red. WL.], o paskiaus buveine Vytauto. [przypis autorski]

Karadzič — Stephanovič Karadzič (orig.) — garsus serbų poetas. [przypis autorski]

Katerino — Rugsėjo 11 d. m. Vilniuje atidengta Katerinos Didžiosios stovyla. [przypis autorski]

Kaukas — Šitas vardas ir šiandien Lietuvoje da užsilaikė. Apie jįjį yra ir daina: „Penkvalakių Kauko/ Trys valakai lauko… Iš senovės pasakų matyt, jog buvo ir dievaitis „Kaukas”. [przypis autorski]

Kiti jaunikaičiai neapvežėję mytulų. — Kad lietuviai pagonimis tebebuvo, tie mytulai galėjo gulėt par veselę su draugėmis, vedusiomis jaunąją prie šliūbą. Jei kurs mytulis to nedabojo pasišaudavo paprastai kitas vaikinas ir paskiaus tyčiojos iš lėto mytule. Tą nedorą paprotį katalikų kunigai nors nespėriai išnaikino. Mergaitė aprėdyta, digt, digt kažkur išspruko. [przypis autorski]

Kosovo kapai — Nelaiminga kova ant Kosovo laukų buvo XIV amž. paskutinioji, po kurios jau visi Balkanų pusiasalio slavai papuolė į turkų vergiją. [przypis autorski]

Kryžių ant kaklo prie raikščio geltono — kryžiokų brolystė (iš lenkiško zokonas), vadinta Brolyste kavalierių špitolės, taip pat Brolystė marijanitų, tautonų, uždėta [uždėta — čia: įsteigta. red. WL.] 1190 m. Palestinoj, paskiaus, apie 1230 m., pašaukta Mozūrų kunigaikščio Konrado dėl apgynimo Mozūrijos prieš prūsus ir lietuvius. Apsigyvenę Kulinės žemėj, kryžiokai pasidarė baisiausiais prie šalsne vien Lietuvos, bet ir visų aplinkinių krikščioniškų kraštų. Abelnas [abelnas (brus.) — visuotinis, vienas, bendras. red. WL.] anų laikų kronikierių bakas yra tas, kad tai vokiečių brolystei išmetinėja [išmetinėti — čia: priekaištauti. red. WL.] gašlumą, nuožmumą, puikų ir menką rūpinimąsi apie dalykus tikėjimo. Vyskupai siuntė pas popiežius skundus, kad kryžiokai periškadija [periškadyti (lenk.) — trukdyti. red. WL.] jiems plėsti tikėjimą tarp stabmeldžių, paveržia bažnytinius turtus ir spaudžia dvasiškuosius. Daug galėtume privesti čion tame dalyke darodymų [darodymas — įrodymas. red. WL.] iš bylų, tiek kart paduotų ciecioriui [cieciorius — čia: ciesorius, monarchas. red. WL.] ir popiežiui; bet, jei kas tikėt mums nenorėtų, talpiname čion žodžius vieno bepusiško [bebusiškas — nepalaikantis niekieno pusės. red. WL.] kronikieriaus, Jono iš Wintertur (Johanes Witoduranus). Tas rašėjas, pagirtas už tiesmukumą, neturėdamas jokio piktumo ant kryžiokų, o kaipo vokietis ir kunigas, jei būtų nežinojęs teisybės, nebūtų užstojęs stabmeldžių. Tiesmukais žodžiais, pagadinta lotyniška kalba, jis taip rašo: „Tais laikais, kaip girdėjau iš lūpų ištikimų žmonių, kryžiokai, plačiai viešpataujantys Prūsų žemėje, apskelbė Lietuvos kunigaikščiui karą ir varu [varu — jėga, prievarta. red. WL.] išlupo nuo jo dalį valdybų; kad atgautų savastį, kunigaikštis prižadėjo jiems, kad priimsiąs katalikų tikėjimą; kada kryžiokai tokio prižado nenorėjo klausyti, tarė jiems kunigaikštis lietuviška kalba: „Matau, kad jums neina apie tikėjimą [jums neina apie tikėjimą — jums nerūpi tikėjimas. red. WL.], tik eina apie pinigus, ir dėl to geriaus pasiliksiu prie savo stabmeldiško tikėjimo”. „Apie tuos tai kryžiokus žmonės pasakoja (kurie tam dalykui katalikiškam tikėjimui, kad jie prasmegtų, yra didžiai bledingi), jog jie malonūs, kad užkariauti stabmeldžiai geriaus pasiliktų stabmeldžiais ir mokėtų jiems donią [donia (brus.) — duoklė. red. WL.], nei kaip priėmę krikštą turėtų būt atliuosuotais [atliuosuotas — išlaisvintas. red. WL.] nuo donios; ko jie (stabmeldžiai) nuolat maldavo ir maldauja. Yra taipgi paskalas, kad jie (kryžiokai) užpuola ne vien žemes stabmeldžių, bet ir krikščionių”. (Corpus Histor. medii aevi, edilio, J. Gerg. Eccard, Lipsiae, p. 1874). Taip pat išsireiškia apie kryžiokus ir su visais mažmožiais [mažmožiai — smulkmenos. red. WL.] aprašo jų nuožmius darbus ir netikusį jų pasielgimą su prūsais ir lietuviais vokiškas raštininkas Augustas Kotzebue, savo rašte, labai akyvame [akyvas — labai pastabus, įžvalgus. red. WL.] dėl Lietuvos istorijos tyrinėtojų „Preussens seltere Geschichte v. Aug. v. Kotzebue, 1808. Riga 4 Rde). Šiurpuliai perima beskaitant apie nuožmumus, kurių kryžiokai dasileisdavo su nelaiminga lietuvių ir prūsų tauta; privedame čion tik vieną paveizdą [paveizdas — dab.: pavyzdys. red. WL.]. Pabaigoj 14 šimtmečio, kada prūsai jau visiškai buvo pamušti ir apmalšinti, didis kryžiokų mistras [mistras — meistras. red. WL.] Konradas von Vallenrod, užpykęs ant Kumerlandijos vyskupo, prisakė visiems jo diecezijos kiemionims [kiemionis — kaimietis, sodietis, žemdirbys. red. WL.] nukapoti tiesias rankas. Apie tai liudija Leo Treter ir Lukas David. Tokiais tai buvo kryžiokai, brolystė, susidedanti vien iš vokiečių, per ką jie juom labiaus neapkentė lietuvių ir slovėnų. Vokiečius jau iš senovės lietuviai vadino šunimis, velniais ir kitoniškais vardais paniekinimo. [przypis autorski]

Kūnu kur kas didesni už manuosius. — Veik kiekviename kovų aprašyme kronikieriai užtėmija [užtėmyti — pastebėti. red. WL.], kad vokiečiai perviršijo lietuvius didumu kūno ir pajėga; smūgius jų bardišių [bardišius (lenk., rus.) — kirvis su ilgu kotu. red. WL.] lietuviai vargiai galėjo atlaikyti. Kęstutis, Narimanta, nors buvo vikrūs ir sylingi [sylingas (lenk.) — pajėgus, stiprus, galingas. red. WL.], susirėmus su vokiečiais tokiuose atsitikimuose būdavo išmesti iš balno. [przypis autorski]

L’Absence — Romance saus l'aroles. com. par (i. Kar. Ta). [przypis autorski]

lietuviški rūmai — Litovskij zamok. [przypis autorski]

Lietuvių sodyba — Litovskaja seminarija. [przypis autorski]

matas — zarzut. [przypis autorski]

Mindaugo kapą kaip tik pirmutinis — Mindaugas, Mindagos, Mindovė, Mindak, Mendoulf, sūnus Ringvaldo arba Ringoldo ar Ringauto, didis Lietuvos kunigaikštis, pirmutinis, kurs Lietuvą išliuosavo iš po svetimos įtekmės [įtekmė — įtaka. red. WL.] ir iškėlė į didelę galybę. Kaimynai jo baiminosi. Mindaugas buvo priėmęs krikščionišką tikėjimą, popiežiui pritariant, apsivainikavo Lietuvos karaliumi Naugarduke 1252. Netoli nuo Naugarduko yra kalnas, kurį iki šiol žmonės vadina kalnu Mindaugo. Tas kalnas esąs kapu to didvyrio. [przypis autorski]

Mūsų Ponai — Kad geriau galima būtų suprasti „Mūsų Ponus”, reikia paaiškinti keletu žodžiu. Viskas, kas čia surašyta, yra patėmyta gyvenime lietuvių Suvalkų gub. Skaitytojas ras čionai vaitą, šaltyšių, lovninką — jie tai čia ir pavadinti „Mūsų Ponais”. Tokių ponų yra ir visoj Lietuvoj, tiktai kitaip juos vadina. Vaitas yra tai staršina, šaltyšius — ne kas kitas, kaip starosta; lovninks, teisybė, Lietuvoj žinomas tiktai Suvalkų gub. Tenai yra valsčiaus arba „gmino” sūdas iš trijų sąnarių: vienas vadinasi sūdžia, o kiti du lovininkais. Visus tris renka valsčius. Sūdžia turi būti šiek-tiek pasimokinęs, o jeigu valsčius tokio neturi, tai valdžia atsiunčia savo. Vienas toksai sūdas yra ne daugiau, kaip ant trijų valačių. Toksai sūdas gali būti labai geras ir teisingas, kad tik patys žmonės labiau žiūrėtų ant to, kokį žmogų ir kam jį renka. Kauno gub. ir kitur kiekvienas valsčius turi ypatingą sūdę: čionai vietoje tam tikros sūdžios sėdi staršina, o kitus, kas sėdi drauge su staršinų beveik gali sulyginti su lovininkais Suvalkų gubernijos. Iš tokių tai „Ponų” — tiktai, žinoma, iš netikusiųjų rašytojas šitos knygutės ir pasijuokia, tikėdamasis vienok, kad geri, teisingi gūdžios, lovininkai arba šaltyšiai nepyks ant to, ypač jausdamiesi ne tokiais, kaip tie „Mūsų Ponai” — [przypis autorski]

Nors vokietis, žmones kalbant, suprato: — Lietuviai ir prūsai ne tik blogai mislija apie vokiečių būdą, bet ir apie jų supratimą; pas juos yra priežodis: paik’s, kaip vokietis (po pietų). (Žiūrėk Kotzebue, t. 1, p. 72. Veizdėk taipgi Lindės žodyne žodį vokietis, ir Rhesą: Das Jahr in vier Gesaugen aus dem Lithauischen des Christian Donelaitis).[Neperseniai mir3s profesorius Karaliaučiaus universiteto Rhesa, tarp kitų liekanų lietuviškos literatūros, atgarsino poemą lietuvio Donelaičio, apie 4 dalis metų, hegzametru parašytą, su priedu vokiško vertimo ir su moksliškais paaiškinimais, virš menėtų raštų, kas link įtalpos [įtalpa — čia: turinys. red. WL.] ir dailaus išsireiškimo, verti yra pagyrimo, ir verti, kad mes jais užsiinteresuotume [užsiinteresuoti (sl.) — susidomėti. red. WL.] da ir dėl to, kad yra tikrų paveikslų būdo lietuvių. Garbė paguodotam [pauodotas — čia: garbingam, pagerbtam. red. WL.] vyrui, kuris būdamas svetimžemiu užgėdina [užgėdinti (sl.) — gėdinti. red. WL.] tautiečius (rodaków), kurie menkai rūpinasi apie istoriją savo tėvynės. (Prierašas Mickevičiaus. (przyp. autorski.)] [przypis autorski]

Odi prophanum volgus et arceo — Eilė paimta iš Horacijaus;lib. III, carm. lietuviškai: neapkenčiu nepasvertos gaujos ir varau nuo savęs. [przypis autorski]

peteliškė — atalanta. [przypis autorski]

Po juo ginkluotas, ant žirgo, išbalęs,/ Vergas matyti. — Kalinius karės, ypač vokiečius, lietuviai degindavo ant aukurų. Paprastai tam paskirdavo vadą arba šiaip žymesnį iš kalinių, jeigu keli papuldavo nelaisvėn, tada burtai išskirdavo auką. Pergalėjus lietuviams kryžiokus, daleiskime m. 1315, Strijkovskis taip rašo: „0 Lietuva ir Žemaitija už grebėžių, išgautą nuo pamuštų ir apveiktų priešų, tada savo dievams paprastas aukas ir maldas sudėjo, vieną prakilnesnį kryžioką, vardu Rudda, vaitą Sambijos žemės, žymesnį iš kalinių, kartu su žirgu, ant kurio kariavo, ir ginklais, su kuriais buvo apsitaręs, gyvą ant aukšto laužo sudegino ir dūšią nusiuntė su durnais į dangų, o kūną, paverstą į pelenus, išleido ant vėjo. (Strijk., Kron., p. 391). Pabaigoj to pat amžiaus prūsai, jau apsikrikštiję, pakėlus maištą ir sumušus 4000 kryžiokų, pagavę sudegino Memelio komtūrą. [przypis autorski]

Pranciškus Deak — garbingiausias kariautojas už vengrų laisvę. [przypis autorski]

prasimanė ginklą — Taip matom vienokį beveik žodį graikiškoj ir lietuviškoj kalbose: αίχμή — iešmas. [przypis autorski]

Rūmai, statyti ant kalno Naupilės — Naupilė arba Naugardukas, iš slovėniško Novogrodek, miestas Lietuvoj, kitados buvo sėdynė Jadvinoj, o paskiaus rusinų. Laikuose Batijaus Naugardukas buvo išgriautas totorių. Po totorių pasišalinimo vėlu [vėlu — vėl. red. WL.] buvo užimtas Lietuvos kunigaikščio Ardvilo, sūnaus Montvilos; apie tai Strijkovskis taip rašo: „o kada (lietuviai) persikėlė per Nemuną, už — i mylių rado grafų ir aukštą kalną, unt kurio piriuiaus buvo Novogrodkas, sostapilis rusiškų kunigaikščių, sugriautos caro Batijaus, tenais Ardvilas tuoj uždėjo savo sostapilį ir vėlu atnaujino pilį, o, kad nebuvo kam ginti, apėmęs be praliejimo kraujo didelius plotus rusiškųjų žemių, ėmė rašytis Didžiu Kunigaikščiu Naugarduko”. (Kronika Strijkovskio, lapas 265, išdavime Karaliaučiaus). Pilies griuvėsiai rėpso po šiai dienai. [przypis autorski]

Šafarik ir Dobrovski — garsūs slavų ir ypatingai čekų praeigos tyrėjai. [przypis autorski]

Šig-Achmetas — Kipčako kanas, papuolęs lietuviams į nelaisvę pasimirė Kaune, Aleksandrui viešpataujant; kartkartėm skundus siuntė Vilniaus seimui už neteisingą kalėjimą. [przypis autorski]

Šoko ant laužo ir dūmuos išnyko. — Myris Lietavoro yra išmislytas [išmislytas — išgalvotas. red. WL.], pritaikant prie papročių ano laiko. Lietuviai sunkioj ligoje arba didelių nelaimių metu, buvo pratę leist save sudeginti. Pirmutinis jų karalius ir kunigų kunigas Veidavutis ir jo įpėdiniai paprastai saunoriai mirė ant laužo. Pagal senovės numanymą tokia putžudystė [patžudystė — savižudybė. red. WL.] buvo labai gorbiama. [przypis autorski]

sanskritas — kalba, kurioje parašytos šventos Indijos knygos. Šitos kalbos dabar jau ne viena tauta nevartoja. [przypis autorski]

Skardas — lietuvių socialistinis laikraštis. [przypis autorski]

Souvenir — Valse Souvenir par F. Hermann. [przypis autorski]

Suvilgo/ kūną medum ir ant laužo jį deda. — Paprotys deginti kūnus buvo žinomas daugumai senovės tautų; lietuviai jį užlaikė iki pat perėjimo į krikščionišką tikėjimą. Kronikieriai tame paprotyj randa didžiausią panėšumą lietuvių su senovės graikais ir rymėnais [rymėnas — Romos gyventojas. red. WL.]. Apeigas prie laidotuvių Strijkovskis kartais aprašo labai plačiai, ypatingai, numirus garbingam Kęstučiui. „Jo (Kęstučio) kūną Skirgėla, Jagėlos brolis, kaip yra kunigaikščių paprotys, garbingai perkėlė į Vilnių, o liepęs sudėti didelį laužą iš sausų medžių Vilniaus klonyje [klonis — slėni vieta, dauba. red. WL.], kaip lietuviai stabmeldžiai buvo pratę, parengė viską, kas yra reikalinga kūno deginimui; ten tai, aprėdęs į kunigaikštiškus rūbus ir ginklus, su kardu, raguotine ir saidoku, uždėjo jį ant laužo, o prie jo tarną ištikimiausiąjį, gyvą, mylimiausią žirgą, puikiai aprėdytą, porą kurtų [kurtas — labai greitas medžioklinis šuo. red. WL.], sakalų ir vižlą [vižlas — medžioklinis šuo nušautiems paukščiams iš vandens išnešti. red. WL.], nagus risiaus [risius (lenk.) — lūšis.red. WL.]: * ir meškos, ir trimitą dėl medžioklės; potam, sudėję dievams auką, pasimeldę, ir apgiedoję jo garbius darbus, kuriuos begyvendamas nuveikė, uždegė aną smalingą laužą ir taip jo kūną sudegino, o potam, pelenus ir visus kaulelius apgruzdėjusius įdėję į grabą, palaidojo; tokia tai buvo pabaiga ir laidojimas kunigaikščio Kęstučio”, (pusl. 467). [przypis autorski]

Tai Gražina, moteriškė — didžiūnas. — Būdas ir pasielgimas Gražinos gali nevienam išrodyti per daug romantiškas ir nesutinkantis su anų laikų papročiais; nes, kaip rašėjai pasakoja, padėjimas moteriškių pas senovės lietuvius buvęs gana vargingas. Gyveno jos paniekinime, veik kaip nelaisvėj. Iš kitos vėl pusės, pas tuos pat rašėjus randame suvis priešingus padavimus. Ir taip, ant prūsiškų paparčių ir ant senovės pingų, pripažįsta Schuetz (Kotzebue t. I., p. 291), matęs paveikslus apvainikuotos moteriškės; iš ko galima numanyti, kad toj šalyj kadaise viešpatavo moteriškė. Daug tikresnes, nes ik musų laikų užsilikusias, turime žinias apie garbias, paguodotas vaidilytes: apie Gezaną ir Katiną, kurių drapanos ir relikvijos da ilgai buvo užlaikomos krikščioniškose bažnyčiose. Pasakojo man, pažystąs gerai tėvynišką istoriją P. Onacevičius, kad rankraštyje kronikierius iš Volyniaus yra papasakota apie garbės vertą pasielgimą moteriškių tūlos lietuviškos pilies. Išėjus vyrams į karę, jos pačios vienos gynė pilies mūrus, o negalėdamos apsiginti nuo priešo, geriaus velijo pražūti, nei pakliūti nelaisvėn. Panėšiai pasakoja ir Kromeris (Polonia, p. 26) apie atsitikimą pilyj Pullen… Yra teipgi žinoma, kaip narsus, rūstus kareivis Kęstutis karštai mylėjo Byrutą, kurią, nors ji buvo pašvęsta dievams, nežiūrint į pavojų ir priešingumus, išvedė iš šventynės ir, nors buvo dukteris paprasto bajoro, padarė ją kunigaikštiene. Arba vėl, kaip pati Vytautą bukliai [bukliai — klastingai. red. WL.] ir drąsiai išgelbėjo patį iš kalėjimo ir nuo artimo myrio. [przypis autorski]

Taipgi regėjau yr’ klonis pas Kauną. — Keletas varsnų nuo Kauno, tarpe kalnų, tęsiasi klonis, apdengtas gėlėmis, per kurio vidurį sriovi upelis. Yra tai viena iš puikesnių vietų Lietuvoj. Dabar tas klonis vadinasi klioniu Mickevičiaus. [przypis autorski]

Taip Nemun’s, tėvas laivų, botį, vyčių — Netoli nuo Rumšiškių yra Nemune didelė ropa [ropa — upės slenkstis, rėva. red. WL.], labai pavojinga laivams, vadinta Rumšiškių Milžinu. [przypis autorski]

Tieksyk šnekėta, tieksyk buvo tarta. — Visa ši Lietavoro kalba yra aiškiu paveikslu to, ką tame laike dūmojo apie Vytautą visi žemesni Lietuvos kunigaikščiai.' [przypis autorski]

Tochtainišius — Tochtainišius šaukės ne kartą Vytauto pagalbos prieš Tamerlaną, pabėgęs iš Aukso Ardos. [przypis autorski]

Tolkiemių klebonas — Kristijonas Donelaitis mirė 1780 m. [przypis autorski]

Tukstanczių porą kryžiokų laimėti./ Jotų ir pesčiųjų dvigubai lieka. — Kryžiokiška karių minia buvo padalinta taip: pirmiausiai broliai arba „zokoninkai”, germukai ir broliai svietiški, prigulį prie brolystės; toliaus raiteliai — joti, liuosnoriai [liuosnoriai — savanoriai. red. WL.] arba nusamdyti kareiviai, ir pestininkai, vadinti Landsknechtais, Fussknecht’ais arba tiesiog Knechtais, taipgi brolystės nusamdyti. [przypis autorski]

Tuo tarpu motina (…) išpirko — Raguvos parapijoj ne motina sėd ant skrynios, bet viena mergaitė draugė jaunosios, kurią mytulis su vynu pačestavojęs įperk kraitį. Jaunoj papuoš arklu su abrusais, o Kraičiavežiams duod juosteles. [przypis autorski]

Vernyhoros sapnai — Vernyhoros pranašystės upie Lenkijos Karalystės prisikėlimą. [przypis autorski]

Vuk Stephanovič Karadzič — garsus serbų poeta. [przypis autorski]

Vytauts Lydos kunigaikščiu uždėjo mane. — Vytautas, sūnus Kęstučio, vienas iš prakilniausių vyrų, kokius Lietuva išdavė. Apie jo kariškus veikalus ir jo politiką, išskyrus lenkiškuose raštuose, galima skaityti pas Kotzebue, aukščiaus paminėtame rašte, yptingai III tome, ir Gyvenime Švidrigailos, — (Switrigail… von August von Kotzebue. Leipzig 1820). [przypis autorski]

yla — šits žodis vienos šaknies su žodžiu „iltis”. [przypis autorski]

Žaltys nei svečias kad butan jo slenka. — Lietuviai garbino žalčius, kuriuos priaukindavo ir maitindavo; aiškiausiai apie tai kalba Lasickis (Res Pol. et Lithu., ed. Elzevirorum., p. 309). Strijkovskis savo laikais da matęs liekanas to žalčių garbinimo pas latvius, o Gwagnin kaime Labariškėse, 4 mylios nuo Vilniaus. [przypis autorski]