Spis treści

I
Rinkimas vado

Daina

Sudabartinta:

* skyrybą, pvz.:

Ligg tos kur širdžiai skamba -> Lig tos, kur širdžiai skamba.

* fleksiją, pvz.: daiktavardžių vns. mot. g. V. formas(dvase -> dvasia) ir dgs. V. formas (kvietkelei -> kvietkeliai, brolelei->broleliai), veiksmažodžių bendraties formas (teirauties -> teirautis).

* joto rašymą, pvz.: ješko -> ieško

* žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: kaž ką -> kažką, kas-žin -> kasžin,.

* sintaksę, pvz.:

Neatvykau karšyt galvą tavo. -> Neatvykau karšyt galvos tavo.

* dusliųjų priebalsių rašymą, pvz: geizdamas -> geisdamas, apzšviesti -> pašviesti

* leksiką, pvz.: Križiokai -> kryžiokai, ira -> yra

* didžiųjų raidžių rašymą, pvz.:

Laimingas! rojų jau ant žemės rado. -> Laimingas! Rojų jau ant žemės rado.

Kiti pakeitimai

Redaguotos šaltinio išnašos.

Adomas MickevičiusKonradas ValenrodasPasaka iš lietuviškų ir prūsiškų nusidavimųtłum. nieznany

Lietuviškas šiupinys/ Iš svetimų skanskonių [1] ant naudos/ broliams lietuviams pataisytas.

Nameliai mano mieli,/ Man visur patogu;/ Bet niekur nėr tiek laimes,/ Kaip po jūsų stogu.

Ineiga [2]

Jau šimtas metų baigės, kaip Kryžiokai

Kraujais pagonių braidydami truko;

Po jungu kaklą nulenkė Prūsokai,

Ar, likę žemę, su gyvasčia [3] spruko;

Vokietis vidams tuos sūnus nelaimės

Gaudė ir žudė pagonis dėl baimės.

Nemuns Lietuvius nuo Kryžiokų dalo [4]:

Ant vieno krašto blizga šventinyčios

Ir ūžia girios ruimingos [5] be galo;

Ant antro krašto kryžius ant bažnyčios

Galvą auksinę debesyse remia,

Rankas išskietęs ant Lietuvos gojų [6],

Lig geisdams visą Palemono žemę,

Gleby suėmęs, paverst sau po kojų.

Šiąpus lietuviai, subėgę ant mūšio,

Meškiniuos rubuos, su kepurėms lušio,

Kilpinėms rankoj ir pilnu saidoku [7],

Budriai daboja ant žingsnių kryžiokus.

Anoj vėl pusėj, ant kriaušės pas srovę,

Tiktai kryžiokas kaip įbestas stovi,

Akims meruodams priešininkų vietą [8],

Kalba rožančių ir taiso muškietą [9].

Abidvi šalys stovi ant sargybos.

Ir taip ans Nemuns, kurs dėl vaišinimo

Glausdavo kitkart broliškas sodybas,

Dabar jau stojos slenksčiu prapuolimo;

Nei vienas šiandien be prapulties pelno [10]

Negali peržengt rubežiaus [11] smertelno [12].

Tiktai spurguota [13] apinio šakele,

Patraukta Prūsų žilvičio [14] gražybe,

Drąsiai kaip pirma pratiesia rankelę

Ir, persiritus per srovės gilybę

Žolių viršūnėms ir šakoms karklino,

Ant svet’mo krašto mielą apkabina.

Tik senu būdu lakštangėlės Kauno

Gojuose Prūsų seseres aplanko;

Liuosios [15] ir linksmos, ant stiebelio liauno [16]

Supamos tikiai nematoma ranka,

Leidžia balselius per gires ir gojus,

Geisdamos liūdnus palinksmint artojus.

O žmonės? Žmonės paplūdo kraujuose,

Iškilo vaidas, vienybė pražuvo,

Kartais tik meilė, kaip paukštelis liuosi.

Dar juos suglaudžia. Tokia duja [17] buvo.

Nemune biednas [18]! Greit per srovę tavo

Su ugnies kardu trauks minės plešikų

Ir linksmus gojus, kur gegės kukavo,

Apnuogs nuo grožės žaliųjų vainikų.

Trenksmas paukštelį išbaidys iš sodo

Ir vis, kas yra tavo meilės verta,

Vis, kur noturos [19] ryšiai pasirodo,

Žmogaus piktybė sunaikins iš karto.

Tik veidaliotas [20] prieš norą piktųjų

Suglaus giesmelėj širdis milinčiųjų.

I

Rinkimas vado

Marijenburgo varpai suskambėjo,

Trenkė armotai [21], bubnai sudrebėjo;

Išpuolė diena kryžiokams prakilna [22]:

Visi komtūrai susirinko mieste,

Meldžias su širdžia pajautimo pilna,

Idant [23] jų ūmus [24] Dievs teiktus apšviesti

Dėl išrinkimo sav gadniausio [25] vado,

Nes perdetinį šiandien kelti žada.

Diena ir antra praeina ant rodos,

Tarp brolių pulko daug gadniųjų [26] yra,

Bet rinkt ne lengva, nes kiekvieno vyro

Nuopelnas, šlovė ir cnatos [27] vienodos;

Tačiaus abelną [28] tarp rinkėjų rodą

Už visus stato aukščiaus Vallenrodą.

Jis atėjūnas, Prūsuos nepažįstams,

Padarė divus [29] kitoms karalystėms;

Ar mušė Maurus ant Kastil'jos kalno,

Ar Turkams rodė silą [30] savo delno,

Ar murus plėšė — visur pirmutinis,

Kaip liūtas priešui puolė prie krūtinės;

Arba turniejuos, jei ėjo ant kardo,

Už čėso [31] priešas dėl šlovės jo vardo,

Bijodams gėdos už stengimą dyką [32],

Taip jam užleido viršūnės vainiką.

Ne tik už drąsą jam jaunystėss metuos

Teko šlovinga tarp kareivių vieta,

Bet jį dabino krikščioniškos cnatos,

Meilė, pakara [33], paniekinims svieto.

Nebuvo garsus tarp draugių ant dvaro

švelniu liežuvio priderančiu stonui [34],

Bet niekad kardo dėl užpelno gero

Nėra pardavęs ant službos [35] baronui.

Klioštoriaus [36] tamsias numylėjo sienas,

Dievui pašvęsdams savo jaunas dienas;

Niekino svieto garbę, urėdystę [37],

Navat [38] giesmele, mergaičių draugystė

Pas šaltą širdį prieigos negavo.

Klausės nerodžiai pagirimo savo,

Į skaistų veidą žiūrėti nemėgo,

Nuo meilių žodžių kuo toliausiai bėgo.

Ar jis toks buvo šalts iš prigimimo,

Ar paskui stojos [39] — pasakyti sunku;

Ne sens, bet žilas ir ant veido žymu,

Jog ir datyręs [40] aštrią laiko ranką (runkų).

Kartais — linksmesnei užėjus adinai [41] —

100

Kaip ir nubudęs, jauniesiems ant divų,

Štukas ir juokus kaip sodint sodino,

Arba mergaitėms žodelį vežlivą [42],

Ant pagyrimo už patogią lytį,

Metė šypsodams kaip vaikeliams titį [43].

105

Bet toks linksmumas buvo trumpas, retas;

Benkiek kas žodį tars abejotingą,

Kurs tav neženklus ir paprastas matos,

Ojam jau širdį užšaldė meilingą.

Taip žodžiai: meilė, kaltybė, tėvynė,

110

Ar užminimas [44] Lietuvos ir mūšių,

Ūmai linksmybę nuo jo veido trynė.

Ir vėl liūdnumas apisiautė dūšią,

Ir vėl, į dūmas [45] pasinėręs, vienas

Tyloms sėdėjo per naktis ir dienas.

115

Gal dėl šventybės pašaukimo savo

Raškažia bego, kaip sveto nekistes.

Vieną tik žemes saldumą ragavo —

Raškažį [46] mielą tikros prietelystės,

Vieną turėjo prietelių gyvatos [47],

120

Kurį gadniausiu darė aukštos cnatos,

Labiausiai šventas ir pabažnas stonas,

Buvo tai senas minikas [48] Albonas.

Tasai jo griešną [49] dūšią spavedojo [50],

Tas paslaptinę jo širdies žinojo.

125

Laimingas! Rojų jau ant žemės rado,

Kas su šventaisiais prietelystę veda.

Taip broliai ėmė nuošaliai teirautis,

Mislyj [51] vartyti vyro ypatybes.

Atrado kliautę [52] — katras gi be kliautės?

130

Konrads kaip ugnies saugojos girtybės,

Konradas puotoj tikus kaip bažnyčioj,

Bet, užsidaręs pats vienas seklyčioj,

Dažnai srovėje apgirdančio vyno

Piktas negandas ir sielas skandino.

135

Tuočės [53] tarytum jis iš naujo gema [54]:

Ant rūsto veido rausvos temes kėlės,

Mėlynos kitkart ir nemažos lėlės,

Kurios nuo laiko truputį aptemo,

Jau vėl kaip jaunos naujus žaibus pila,

140

Atsidusimai krūtyse nutyla,

Ašara meilės tikiai veidu rieda,

Rankos ant kanklių, lūpos giesmę gieda

Svetima kalba; nors žodžių nežino.

Bet tam, kas klausos, širdį sukabina

145

Gana užgirsti balsą kaip iš grabo,

Gana išvisti būdą giesmininko,

Širdis ir rankos nnuo pajautų [55] dreba,

Pomėtis dirba iš paskiausios galės,

Akis nuleistos tarytumei tiko

150

Kaž’ką žemėse sugaut dėl giesmelės.

Koks gi jos mazgas? Ne kaip gal jis vaiko

Savo jaunystę su pomėties tinklu

Po sraują tėkmę praėjusio laiko.

O kur jo dūšia? Šventnyčioj paminklų.

155

Bet skurdūs kankliai iš giesminio kuodo

Niekad linksmesnio balso neišduoda;

Ir rūstus veidas, šiaip nebodams [56] nieko,

Baidosi juoko kaip smertelno grieko [57].

Visas jis striūnas [58] užgauna paeiliai,

160

Lig tos, kur širdžiai skamba linksmiai, meiliai,

Visaspajautas klausitojas junta,

Tiktai svarbiosios — vilties nesupranta.

Dažnai jį broliai užeina iš tylo,

Stebis perimti negirdėtą bylą.

165

Konradas tuočės šoka kaip iš miego,

Numeta kanklius, giesmės nebegieda,

Baisiausiais žodžiais graso ir rūgoja [59],

Tylom’s Albonui kažką pasakoja,

Šaukia kareivius, žada pakoroti,

170

Bet kam taip graso, negali žinoti.

Gąsčiojas broliai; o Albonas sėda

Ir umus vyro prie draugių naminių

Viena pažiūra kaip žinuonis rėdo,

Pažiūra pilna žodžių paslėptinių.

175

Ar joje kerštą ar viltį parodo,

Tojaus suminkštin širdį Vallenrodo,

Tojaus no kaktos narso rukšles [60] trina,

Akis užgesia ir veidą vėsina.

Lyg kad žverinčiuj ant smarkybės [61] liavo [62]

180

Užveizdas, reikšdams kietą valdžią savo.

Tarp suprašytų žiūrinčiųjų minių

Duris atplešia krotu geležiniu.

Sustaugia žvėrys tai net ausis spengia,

Net veidą žmonės nuo išgąsčio dengia:

185

Užveizdas vienas su reta drąsybe

Akis įspyręs į bestiją žiūri

Ir tokia dūšioj paslėpta galybę

Kaip ant pavadžio smarkininką [63] turi.

II

Varpai suūžė ant kuoro [64] koplyčios,

190

Nuobažnus [65] žmones ant nešparo šaukia;

Su pirmu garsu iš rodų [66] seklyčios

Komtūrai, broliai ir kareivei plaukia

Į namus Dievo, maldas karštas neša

Ir šventos Dvasios padėjimo prašo.

Giesmė

195

Dvasia šventoji, paversme šviesybės,

Į Tave šiandien nusibėga žmonės

Su karšta malda iš širdies gilybės,

Geisdami Tavo švenčiausios malonės.

Nuleisk į širdis spindulį skaisčiausią,

200

Kurs mums nuo klaidės tikru būtų ginklu,

Kurs paženklintų iš mūsų gadniausią

Garbės aukštosios — perdetinio ženklu.

Mes sūnūs žemės toj pulsim ant kelių

Prieš tą, kas vertas bus malonės Tavo.

205

O Jėzau Kristau, išklausyk vaikelių,

Apreišk akliesiems šventą valią savo!

Tegul išvista per umų aklystę

Tą, kas tur platint Tavo karalystę.

Tegul už vadą vienširdžiai išrinkę,

210

Prieš jį ir galvas ir širdis palenkia.

Pabaigę maldą, iš vyriausio valios

Visi išėjo oran [67] pasilsėti;

Liepta netrukus vėl sugrįžt atgalios

Ir vėl iš naujo Dievą malonėti.

215

Vieni ant kiemo tebėra ant kojų,

Arba susėdę ant gonkų [68] vedinas,

Kiti, išklidę po sodą ir gojų,

Kur klėsta jaunas, gražus ąžuolynas,

Kvepuoja dūšia, ramumu pripilta,

220

Ir vaikštinėja. Naktis tiki, šilta,

Balzomu oras dosniai pašlakstytas,

Jaučiasi arti gaivinantis rytas.

Mėnuo, naktinę baigdamas kelionę,

Pro debesėlio blizgančią pašonę

225

Į patalinę apsiblausęs slinksta,

Akis mieguistas praverdams iš reto,

Tai vėl užverdams, pats nepasimato,

Kaip sunki galva kaskart žemyn linksta.

Taip pat griaudingas be vilties mylinčius,

230

Perbėgęs mislyj visą amžiaus kelią,

Visas linksmybes, sielvartus ir kančias,

Tai linksmai žiūri, tai verkia vaikeliu,

Ant galo, lenkias galvą ant krūtinės,

Rimo, neb’jausdams sunkiosios gadinės.

235

Bet pirms komtūras valandėles liuosas

Paveikslu brolių dykai negaišina,

Tuojaus Alboną ir šiaip senesniuosius,

Išminčia [69] tvirtus, į šalį vadina,

Idant jų tyloms mislis tyrinėti,

240

Paklausti, rodos, arba persergėti.

Traukia į lauką, šneka, rodavojos [70],

Mislyse ieško teisingesnio sūdo [71],

Tarp to iš kelio pagrąžino kojas

Į kraštą tiko, zerkolinio [72] prūdo [73]

245

Ir ilgą čėsą veda kalbą tilią.

Jau brekšta, reiki skubintis į pilį,

Šiandien rinkimo roda paskutinė —

Šit balsas… Iš kur? Iš kuoro kertinio.

Į šitą kuorą prieš desetką [74] metų

250

Jauna mergaitė iš tolimos pusės,

Dūšios tvirtybę turėdama retą,

Įžengė trumpint dieneles brangiausias.

Ar jai pagirtas Dievo baimingumas

Širdin įdėjo tokias baisias dūmas,

255

O gal ir sąžinės nuotartį [75] pajutus

Maldyt norėjo balzomu pakūtos [76]

Užu jaunystės gyvatą nelabą

Ir čia, nabagė [77], gyva rado grabą.

Iš pradžios broliai draudė ir kalbėti,

260

Ale [78] meldimais didžiais pergalėti

Ant galo kuore paskyrė jai vietą.

Tokiu tai būdu mergaitė taip anksti

Visus jau ryšius patraukė su svietu;

Ir vargiai koją įkėlė per slenkstį,

265

Tuoj durų vieta akmenims užplūdo;

Paliko vieną tarp sienų tamsiųjų

Ir bromų [79], kurios skiria no gyvųjų,

Neb’atvers niekas iki dienai sūdo.

Vien liko langas į tą smerties guolį,

270

Kur geri žmonės jai pašelpą siunčia,

O dangus veja ir šviesos spinduolį.

Griešnikė biedna, kokia baisia kančia,

Kokia gailyste tau širdis aplieta?

Ar taip įgėlė neapykanta svieto,

275

Jog saugais oro gaivinimo brango?

Kaip tiktai stojo ant to baisaus kelio,

Nieks jos nematė, kad ateit’[80] prie lango

Krūtine gaudyt kvėpimą vėjelio,

Regėt gražybę dangaus stebuklingą,

280

Ir mielus kvietkus žaliuojančių pievų,

Ir veidą savo artimo meilingą;

Slepiasi viena su mislims ir Dievu.

Bet vis dar žymu, jog tebėra gyva,

Nes kartais žingsnius keleivio vėlyvo,

285

Į šventą vietą ėmusio kelionę,

Nustabdo kalba iš kuoro maloni,

Kuria ji, galbūt, griešniką nedrąsų

Malonėj Dievo nutikrinti geidžia.

Ir kad vaikeliai Lietuvninkų-Prūsų

290

Kuomet netoli susirinkę žaidžia,

Tada pas langą mirga kažkas skaistas,

Lig būt' spinduolis iš dangaus nuleistas

Tekančios anksti žvaigždelės aušrinės.

Ar tai plovena kasos gintarinės,

295

Arba gal rankos kaip ir sniegas baltas

Žegnoja galvas kudikių nekaltas.

Ir taip beinant į ausis komtūro

šitokie žodžiai atbėgo iš mūro:

„Konrade, Dievžin, ar grįš diena šviesi,

300

Vadu pastosi jiems ant prapuolimo,

Bet koks bus galas, noprosnai [81] slepiesi,

Nepermainysi [82] savo prigimimo;

O kad ir žalčio priimtumei būdą

Ir tai jų smarkaus n’išbėgtumei [83] sūdo:

305

Daug dūšioj tavo senoviško liko,

Kaip šit iš mano niekas neišnyko”.

Stropiai komtūras kožna žodį seka

Ir aiškiai girdi — pustelnikė šneka.

Patamsy regis lig rankoms mosuoja,

310

Ant krotų lango nusvirus dvilinka,

Bet kam? Nes dyka [84] artesnė aplinka,

Tiktai iš tolo kasžin kas duluoja [85],

Tarytum mirga kareiviškas šalmas,

Arti bus žmogus, ar supuvęs kelmas,

315

Išnyko… Tai mat gal akys meluoja,

Gal pirma šviesa aušros pabaidytas

Nakties šešėlis į pakalnę ritas?

„Ar girdžiat broliai” — Albonas sušuko

„Konradas — balsas toks aiškus ir skardus

320

Negi ant vėjo iš kuoro ištruko,

Konrads, kaip žinom, Vallenrodo vardas,

Čia pranašyste pustelnikės žymu,

Tai Dievo balsas, iš jo valios rados,

Sekim tą balsą ir ant surinkimo

325

Te Vallenrodas bus Zokono [86] vadas”.

Visi pagavo tuos žodžius su strioku [87],

Tuojaus šaukimas kėlės tarp kryžiokų,

Kartu iš kiemo, iš gojaus, iš sodo,

Ir susiliejo vardan Vallenrodo.

330

Garsai tik skamba ir po kalnas draikos:

„Konradas — vadas, Konradas, būk sveikas!

Buk sveikas Zokons, buk sveiki krikščionys,

Tegul prasmenga nuo žemės pagonys!

Ir taip į pilį šaukdami parėjo,

335

Albonas vienas dar biškį palaukė,

Kitriai [88] į kuorą, į juos pažiūrėjo

Ir šitą dainą eidamas užtraukė:

Daina

Vilija mūsų motina upelių,

Dangui prilygsta skaistumu veidelių;

340

Bet da skaistūnės Lietuvos dukrelės,

Gražesnio būdo, čystesnės [89] širdelės.

Vilija skaisti žaliam' Kauno lauke

Tarp tuliponų ir narcizų plaukia;

O pas Lietuvę jaunieji berneliai —

345

Už tuliponus paikesni kvietkeliai.

Vilija niekin gražumą kvietkelių,

Nemuno ieško savo numylėto;

Lietuvei ilgu tarp savo bernelių,

Nes svetimam jos širdis pažadėta.

350

Viliją mielą Nemuns apkabinęs

Per uolas šiekštas, supdamas, kiloja,

Ir, meiliai glausdams prie šaltos krūtinės,

Drauge pranyksta marių gilumoje.

Ir tav’ Lietuve, svetims apkabinęs

355

Atskirs nuo tėvų ir šalies gimtinės,

Ir tu kaip upė užmaršos vilnyse

Da griaudingesnė, nes viena nuskęsi.

Upei ir širdžiai ta perserga dyka:

Vilija bėga, o Lietuvė myli;

360

Vilija gelmėj Nemuno pranyko,

Lietuvė rauda pustelnikė pilyj.

III

Kad didis vadas, baigęs maldą savo,

Zokono šventą knygą pabučiavo,

Paėmė puikiai į silingas [90] rankas

365

Kardą ir kryžių, kaip ženklus galybės,

Užkėlė galvą, nors ji didžiai trankos

Pajautoms vienkart džiaugsmo ir rūstybės.

Ant veido juokas neženkliai prašvito,

Retas svetelis, jis reiškia ne džiaugsmą,

370

Bet kaip spindelis tarp debesų rito,

Drauge nešina ir saulę, ir griausmą.

Tas veidas vado, ta tvirtybė dūšios

Širdyse brolių kuria viltį naują;

Jau milyj regi plėšimus ir mūšius

375

Ir gausiai lieja pagonišką kraują.

Nes kas drįs stoti prieš tokį galiūną,

Katram, jį regint, n’eis šiurpas per kūną?

Drebėk, Lietuvi! Valanda už durų,

Kurioje kryžius švis ant Vilniaus mūrų.

380

Dikas laukimas. Jau mėnuo, ir antras,

Ir metai cieli [91] pakajaus praeina;

Lietuviai graso, o Konradas kantras

Atilsio savo ant karo nemaino.

O jei nebudęs ką pradės daryti,

385

Tai kaip ant keršto — net gėda sakyti —

Verčia parėdus [92] ir būdus senovės,

Broliai išeję mat iš paklusnumo,

Prisiegą laužą, iešką turtų, šlovės,

Vietoj pakaros puiki kilus’ dūma;

390

Liepia atmesti tuos vaisius piktybės,

Cnatoj pakaroj esąs turts brangiausias.

Draudžia nekaltas zabovas [93], linksmybes,

Pasnikais spaudžia, prie pakūtos verčia,

Benkiek tik griekas, nors būtų mažiausias,

395

Aštriai koroja kaline ir smerčiu.

Tarp to Lietuvis, kurs kitkart iš tolo

No bromų miesto vengdavo kelionės,

Dabar kas naktį tuoj gan greit už volo

Degino sodžius, dėjo pančiuos [94] žmones,

400

Ir pasigirdams jau drįso sakyti,

Jog pas kryžiokus eis mišių laikyti.

Pirmkart vaikeliai iš gimtinės dubos

Tirpo no garso lietuviškos triūbos [95].

Kur gaus’ geresnį laiką dėl karionės?

405

Name Lietuviai netur sutikimo,

Čia smarkus gudas, čia lenkas renk žmones,

Čia vėl tataris veda gaujas Krymo.

Vytautas, brolio nustumtas nuo sosto,

Pagelbos melsdams, taip Zokoną glosto,

410

Žemės ir miestus valdžion duoti žada,

Bet užtarimo da ligšiol nerado.

Burblena broliai, rėdas vado peikia,

Ir tyloms šneka… o Konrads išnyko,

Albonas bėga ieškot slapstinyko,

415

Pily, koplyčioj niekur nesuvaikė.

Spėkauja misly vyro pasleptinę:

Bus gal nutraukęs pas kuorą kertinį.

Saugojo broliai jo slaptuosius pėdus,

Visi žinojo, jog vakaro čėse,

420

Kad žemės veidą, saulelei nusėdus,

Kiečiaus uždengia nakties skraistė vėsi,

Jisai pats vienas, dūmodamas dūmas,

Braido be kelio po pievas ir krūmus,

Ar prisišliejęs prie kertinio mūro,

425

Ploščium [96] apsiaustas, kaip ir stulpas niūra,

Per visą naktį žingsnio nenužengia,

Bet niekad miegas akių neuždengia.

Dažnai ant balso pustelnykės tylo

Taipogi tyloms jo atsakims kyla,

430

Nors aiškiai žodžių negirdi, bet žymu

Iš jo paveikslo didžiai nespakaino [97],

Metimo rankų, galvos pakėlimo,

Jog ten ne menkas šnekėjimas eina.

Giesme iš kuoro

Kas gal suvest rokundą [98] ašarų daugybei?

435

Ar taip jau ilgą laiką jos kaip lietus lijo,

Ar taip akys ir širdis įmirkę kartybei,

Jog no atsidusimų krotai surūdijo?

Kur tik ašara krinta, tuoj uola šaltoji,

Kaip suminkštinta širdis, viduj sukavoja [99].

440

Yr’ ugnis amžinoji pilyj Šventorago,

Tą ugnį kurstinėja kunigai pabažnūs;

Yr’ nesenkanti versmė ant kalno Mendago,

Tą šelpia pūsnys sniego ir darganos dažnos;

Niekas ašarų mano nepapildo stopo [100],

445

Ale lig šiolei akis ir krūtinę sopa [101].

Ten matutės lepumas, ten kalbos meilingos,

širdžiai miela tėvynė, viso pilnas dvaras,

Ten be rūpesčių dienos, naktys pakajingos [102],

Dūšioj šviesioj ramumas,kaip angelas geras,

450

Dieną ir naktį, lauke ir gūštoj [103] gimtinėj,

Neregimai, bet aiškiai no priepuolių gynė.

Trys mes dukterys augom prieglobsty matutės,

Man jau rodės jaunikiai, nes buvau vyresnė;

Šimtą kartų laimingos dienelės jaunutės,

455

Bet kas gi man parodė laimę tobulesnę?

O, gražus jaunikaiti! Kam kalbėt pradėjai,

Ko Lietuvoj žmoneliai nebuvo girdėję.

Apie Dievą Aukščiausį ir šventą tikybę,

Apie angelus šviesus bude jaunikaičių,

460

Apie puikias bažnyčias ir pilių gražybę [104],

Kur kunigaikščiai klauso liepimo mergaičių,

Kaip ąžuolai silingi, karūnuose smailūs [105],

O prie draugės jaunosios širdingi ir meilūs.

Kur žmogus, išnešiojęs griešną kūno naštą,

465

Su dūšia iškeliauja į dangaus aukštybę;

Ir aš, akimis dūšios išvydus tą kraštą,

Jaučiau n’išpasakytą širdyje linksmybę.

Ir laimėj ir nelaimėj lig šiolei dūmoju

Tai apie tave, mielas, tai vėl apie rojų.

470

Kryžiausp ant tavo krūčiu širdis mano vyrė,

Jame regėjau ženklą būvio dangiškojo,

Bet iš kryžiaus, neduokdiev, kad perkūnas spyrė,

Vis aplinkoj nutrenkęs ant žemės suklojo.

Nieko man nebegaili, nors ašaros byra,

475

Viską, tiesa, prapuldžiau, bet da viltis yra.

„Viltis”, neaišku atkartojo garsu

Ir prūdo kraštas ir gojaus tankynė.

Konradas, šokęs su juoku ir narsu [106],

„Kaip tai”, sušuko, „Čia da viltį minia?

480

Kam tos giesmelės? Gan esu girdėjęs

Apie jaunystės tavo linksmas dėjas.

Žinau, kaip augai „pas mielą matutę”

Ir kad galėjai laimingesnė būti…

Bėda jums, bėda, kvietkeliai gražieji,

485

Baisi gyvatė į sodą įslinko,

Kur tik, bjaurybė, krūtinę apskriejo,

Žolė suvito ir rožės nulinko,

Žali lapeliai, stiebelis jaunutis

Stojos geltoni kaip gyvatės krūtys!

490

Bėk, bėk nors mislyj į tą linksmą šalį,

Kur tavo laimė atsinaujint gali!

O man, bepročiui, už jos išplėšimą

Uždėk koronę [107] ir siųsk prakeikimą,

Ašara baisi, kur pereina uolą,

495

Tegul ant žemės dykai nenupuola,

Nuvošiu šalmą, tegul galvą varpo

Ir karščiu savo smilkinius aptraukia,

Tegul bus kančia be galo, be tarpo,

Noriu datirti, kas man'[108] pekloj [109] laukia”.

Balsas iš kuoro

500

Kalta jau, kalta, prašau dovanoti.

Vėlai atvykai, pas’ilgau be galo,

Nenorint rados vaikiška giesmelė. …

Šalin tos giesmės, kam čia man rūgoti [110]?

Tik valandėlė su tavimi, mielas,

505

Drauge praleidau, bet tos valandėlės

Nei kaip neduočiau užu eiles cielas

Metų praleistų tykiai [111] ir nuobodžiai.

Tu pats kalbėjai ir teisūs tie žodžiai,

Jog prasti žmonės yra menkos dėlės [112],

510

Kurios purvynėj guli kaip apkaltos,

O jei, netyčia vilnimis iškeltos,

Kuomet išplaukia iš dumblinto garo,

Tai vargiai kartą nasrus atidaro,

Dangop išleidžia atodūsio kvapą

515

Ir vėl sugrįžta į tamsųjį kapą.

Ne, aš dėl laimės tokios nesutverta;

Dar tykias dienas vesdama tevynėj,

Tarp draugininkių, linksmiausioj gadynėj,

Dažnai bodėjaus, dusavau nekartą.

520

Dūšia nesoti iš palaimės savo

Kasžin ko naujo, aukštesnio goravo [113].

Dažnai, pametus žalias lankas, gojus,

Ir ant aukščiausio kalno atsistojus,

Savimp dūmojau, melsčiu [114] vieversėlių,

525

Kad po pluksnelę jie man nudalytų,

Geležiaus nuo žemės užu debesėlių,

Tik nuo šio kalno geisčiu nuraškytą

Mažą kvietkelį sau paminklan likti,

Potam [115] į dangų lėkti ir išnykti.

530

Tu man [116] išklausei, tu sparnais erelio,

Karaliau paukščių, į savę iškėlei,

Neb’geidžiu jūsų plunksnų, vieversėliai,

Nes kam beieškos debesyse kelio.

Kas didį Dievą danguose pažino

535

Ir didį vyrą savuoju vadina?

Konradas

„Didis ir didis! Tu, mano mieloji,

Dėl tos didybės tiek kenti, vaitoji [117].

Pakęsk mažumą, trumpa valandėlė

Mums čia beliko to vargo nelabo.

540

Stojos kaip geidėm, gailėtis per vela [118],

Verkim, bet tegul neprieteliai dreba,

Nes Konrads verkia idant juos naikintų

Ir kerštą savo jų galvoms ištrintų.

Ko čia atvykai iš klioštoriaus mūrų,

545

Iš tos šventnyčios pakajaus, ramumo?

Geriaus ten buvo arti rojaus durų

Verkt, man nematant, ir akis užverti,

Neg kaip šalyje melo ir kytrumo,

Ilgos' kančiose, tarp grabavų sienų,

550

Nuopenį [119] smerties palingvėliu gerti,

Ir ubagiškai iš dienos į dieną

Žmonių pašelpa buitį užlaikyti.

O man to pradžios prisieina matyti

Šitą lindynę, ašaromis trušią,

555

Klausytis verksmo ir atsidusimų

Ir iš gailystės keikti savo dūšią,

Jog joj’ užliko biškis pajautimų”.

Balsas iš kuoro

Kad taip rūgoji, neb'lankyk šios vietos;

Jei ir ateisi, kalbėsi primigęs,

560

Ir lauksi žodžio — tai dykas bus žygis,

Neperleis balso sienos kuoro kietos.

Veriu jau langą, į tamsybę lįsiu

Ir tyloms karčias ašarėles rysiu.

Sudiev ant amžių, būk linksmas ir sveikas,

565

Tegul tau virsta laimingiausias laikas,

Tegul pranyksta užmaršoj adina,

Kuri tau širdį manimp užgraudino.[120]

Konradas

„Palauk, ką dirbi, pagailėk nabago!

O jei meldimo nenori klausyti,

570

Perskelsiu galvą šit ant kuoro rago

Ir, kol teks dvasios, neliausiu prašyti”.

Balsas iš kuoro

Ramdykim [121] širdis, kam taip griaust be proto?

Atminkim, mielas, jog ant žemės ploto

Mes duje [122] esam, kaip menki lapeliai,

575

Kaip ant smiltino du rasos lašeliai;

Benkiek vėjelis, netikėtu būdu

Iš čia išnyksim, nykim bent abudu.

Aš neatvykau karšyt galvos tavo;

Klioštoriuj baigti norėdama vikį [123],

580

Nedrįsau Dievui šventint širdį savo,

Kol ji globojo žemišką jaunikį.

Geidžiau palikti mūruose šventuose

Prie maldininkių stojus ant tarnystės,

Bet man per sunku buvo sielvartuose

585

Vienai nubūti [124], be tavo draugystės.

Atminiau, tuojau iš tolios kelionės

Sugrįžt turėjai į Marijos miestą

Atkeršyt priešams už varguolius žmones,

Už savo brolių teisybę paliestą.

590

O jei ko žmogus nerimdamas laukia,

Metų ilgumą mislimis sutraukia.

Kas dieną širdis grišentį spėkavo,

Kas dieną augo pageidimai tvirti

Da vėl kartelį gyvenime savo

595

Tave išvysti, prie tavęs numirti.

Eisiu, dūmojau, po dangčiu namelio,

Ant uolos krašto, šalia viešo kelio

Atilsio ieškot, maž kam iš keleivių,

Pro mano gūštą praeinančiam arti,

600

Tropisės [125] vardą mielojo ištarti,

Maž tarp karūnų ir šalmų kareivių

Kuomet išvysiu pažįstamus ženklus;

Tegul permaino ir rūbus, ir ginklus,

Temaino veidą, papročius išvarto,

605

Dar širdis mano pažins jį iš karto.

Ir kad jam sunki kaltybė ant mūšio

Lieps nešt aplinkuj smertį ir gaišimą,

Visi keiks baisiai, rasis viena dūšia,

Kuri iš tolo siųs palaiminimą.

610

Ši tyki vieta man labai patiko

Dėl čėsiškųjų [126] namų ir kapinių,

Čia šventvagiška ausis kelianinko

Negal girdėti mano pasleptinių,

Čia prašalaičiui mano kančia baisi

615

Napneš gailyste linksmo mislių būdo,

Čionai ir tuje, sakau, maž ateisi

Šnekėt su vėju ir vilnimis prado,

Plastančioms tykiai vakariniam’ čėse

Ir pasiilgęs manęs pamimėsi.

620

Dangus išpildė nekaltą geidimą,

Dėkui Dievuliui už tokį likimą;

Pirm tiek tik džiaugsmo norėjau turėti —

Tavo paveikslą sapne regėti,

Šiandien, o laime, šiandien galim drauge

625

Abudu verkti…

Konradas

„Jei ašaros žliaugia [127],

Ne didis pelnas. Žinai, kaip raudojau,

Kad tavo glėby ant amžių prastojau,

Kad, širdžiai alpstant, valiai užkietėjus,

630

Veržiaus ant keršto naikint piktadėjus [128].

Šiandien galėtų stotis pagal norą,

Pragaištų priešai — tie debesys juodi,

Kurie Lietuviams dengia šviesų orą,

Tik tu man sūdo pabaigti neduodi.

635

Nuo tos adinos, kaip čionai įstojai,

Daugiau jau mano akiai ašarotai

Nieko nebėra pasaulėj plačiojoj,

Kaip tiktai prūdas ir kuoras, ir krotai.

Visi aplinkuj verd geidimais karo,

640

Jau balsas triūbos į kelionę varo,

Aš tarp tų triūbų ir ginklų trenkimo,

Geisdams girdėti tavo balsą mielą,

Vakaro brangaus laukiu dieną cielą,

O kad sulaukiu, globoj atminimo

645

Pratęsti džiaugsmą karščiausiai goruoju;

Aš amžių savo vakarais meruoju [129].

O čia tuo tarpu zokons savo varo,

Prašo karionės, sau prapulties geidžia,

Čia vėl Albonas už tingumą bara,

650

Lig kardu širdį sopulingą žeidžia,

Užmindams priešu žvėrišką žmogystę,

Pilis sugriauta, sodžius pilnas kraujo,

Man apejojant, vien akių gailystė

Gestantį kerštą uždega iš naujo.

655

Matyt, likimas išpildimą ima.

Niekas nuo karo neb’atkreips kryžiokų,

Vakar pribuvo siuntinys iš Rimo [130],

Čia karop rengias mūsiškiai su strioku,

Čia svetimųjų visų svieto pusių

660

Griūti prigriuvo kareivių kaip musių,

Visi nekantrūs, šaukia balsu vienu,

Jog laikas esąs pult ant Vilniaus sienų.

Bet prisižinsiu, aš tarp tų rokundų,

Kur sver ant svaro giminių likimą,

665

Tave minėdams, priežastis išrandu

Kiek tiek atitolint tą atsiskyrimą.

Jaunyste! Kaipgi tvirta valia tavo!

Pirm laimės, meilės, dangaus užsiginęs,

Pašvęst mokėjau save dėl tėvynės,

670

O šiandien silpnas aš senatvėj savo!

Šiandien kaltybė, ir Dievas, ir žmonės

Stumia į karą, o aš galvą žilą

Vengiu atitraukti nuo mūro pašonės,

Kad nepražaisti meilių tavo bylą [131]…

675

Baigė; iš kuoro tik ašaros krito,

Plaukė adinos tylėjimo ilgo;

Diena išaušo, nuo spinduolių ryto

Jau prūdo veidas raudonai pražvilgo;

Po skraiste lapų snaudžiantis krūmelis,

680

Glostomas tykų vėjelių, sujudo,

Nedrąsiai gojuj pragido paukštelis

Ir vėl nutilo: per anksti nubudo.

Ilgai da liūdnas Konradas stovėjo,

Krotuos įspyręs ašarotas lėles [132],

685

Ant galo šoko, aplink pažiūrėjo,

Gieda paukšteliai… Mato čėsas vėlas,

Užvožė šalmą, bruko į kapturą

Kaistantį veidą nuo verkimo tyko,

Drebančia ranka peržegnojo mūrą.

690

Ir akies mirksniu tarp krūmų pranyko.

Taip dvasia peklos nuo durų šventojo

Ant garso varpo ankstyvo atstoja.

Przypisy

[1]

skanskonis — skanėstas, gardumynas. [przypis edytorski]

[2]

ineiga — dab.: įžanga. [przypis edytorski]

[3]

gyvastis — gyvybė. [przypis edytorski]

[4]

dalo — trump. nuo dalijo; skyrė. [przypis edytorski]

[5]

ruimingas — erdvus, platus. [przypis edytorski]

[6]

gojus — nedidelis miškas, giraitė. [przypis edytorski]

[7]

saidokas — strėlių ar akmenų svaidomasis lankas. [przypis edytorski]

[8]

priešininkų vietą — čia: priešininkų vietoje. [przypis edytorski]

[9]

muškietą — senovinis dagtimi uždegamas šautuvas. [przypis edytorski]

[10]

prapultis — sen. pražūtis. [przypis edytorski]

[11]

rubežius — siena, užsienis. [przypis edytorski]

[12]

smertelnas (iš rus.) — mirtinas. [przypis edytorski]

[13]

spurguota — pumpuruota, su pumpurais. [przypis edytorski]

[14]

žilvitis — guosių šeimos medis. [przypis edytorski]

[15]

liuosios — laisvos. [przypis edytorski]

[16]

liaunas — lengvai linkstantis. [przypis edytorski]

[17]

duja — dulksmas, perk.: sąmyšis. [przypis edytorski]

[18]

biednas — vargšas. [przypis edytorski]

[19]

notura — natūra, prigimtis. [przypis edytorski]

[20]

veidaliotas — vaidilutis, senovės lietuvių ir prūsų pagonių kunigas, aukuro prižiūrėtojas. [przypis edytorski]

[21]

armota (lenk.) — didelis šaunamasis ginklas. [przypis edytorski]

[22]

prakilna — brangi, didelės vertės, svarbi. [przypis edytorski]

[23]

idant — kad. [przypis edytorski]

[24]

ūmus — greitai supykstantis. [przypis edytorski]

[25]

gadnas (brus.) — vertas, tinkamas, geras. [przypis edytorski]

[26]

gadnieji — tinkami, geri, vertingi. [przypis edytorski]

[27]

cnata (lenk.) — dorybė. [przypis edytorski]

[28]

abelnas (brus.) — bendras, visuotinis. [przypis edytorski]

[29]

dyvai — keisti, stebuklingi dalykai. [przypis edytorski]

[30]

sila — jėga. [przypis edytorski]

[31]

čėsas — tisas, kukmedis. [przypis edytorski]

[32]

dykas — pašėlęs, pasileidęs. [przypis edytorski]

[33]

pakara (lenk.) — nuolankumas. [przypis edytorski]

[34]

stonas (lenk.) — visuomenės sluoksnis pagal kilmę. [przypis edytorski]

[35]

služba (sl.) — tarnystė. [przypis edytorski]

[36]

klioštorius (lenk.) — vienuolynas. [przypis edytorski]

[37]

urėdystė — urėdo pareigos, darbas. [przypis edytorski]

[38]

navat (lenk.) — net. [przypis edytorski]

[39]

stojos (sl.) — tapo. [przypis edytorski]

[40]

datyręs (sen.) — patyręs. [przypis edytorski]

[41]

adina — čia: gadina — valanda. [przypis edytorski]

[42]

vežlivas (rus.) — čia: mielas, malonus. [przypis edytorski]

[43]

titis (sen.) — tėtis. [przypis edytorski]

[44]

užminimas — užuomena. [przypis edytorski]

[45]

dūma (brus.) — mintis, apmąstymas. [przypis edytorski]

[46]

raškažis — prabangus, lengvas gyvenimas. [przypis edytorski]

[47]

gyvata — gyvenimas. [przypis edytorski]

[48]

minikas — kas mena, užmina mįsles. [przypis edytorski]

[49]

griešnas — nuodėmingas. [przypis edytorski]

[50]

spavedojo — klausė išpažinties. [przypis edytorski]

[51]

mislyj — mintyse. [przypis edytorski]

[52]

kliautė — yda. [przypis edytorski]

[53]

tuočės — tuomet. [przypis edytorski]

[54]

gema — dab. gimsta. [przypis edytorski]

[55]

pajauta — jausmas, pojūtis. [przypis edytorski]

[56]

bodėti — nemėgti, nekęsti. [przypis edytorski]

[57]

griekas (sl.) — nuodėmė. [przypis edytorski]

[58]

striūna (lenk.) — styga. [przypis edytorski]

[59]

rūgoti — barti, priekaištauti. [przypis edytorski]

[60]

rukšlė — raukšlė. [przypis edytorski]

[61]

smarkybė — stiprybė. [przypis edytorski]

[62]

liavas (sl.) — liūtas. [przypis edytorski]

[63]

smarkininkas — kas labai smarkus, rūstus, žiaurus. [przypis edytorski]

[64]

kuoras — bokštas [przypis edytorski]

[65]

nuobažnas (sl.) — dievobaimiingas. [przypis edytorski]

[66]

roda (lenk.) — pasitarimas. [przypis edytorski]

[67]

oran — į orą, t.y. į lauką. [przypis edytorski]

[68]

gonkas (lenk.) — prienamis, veranda. [przypis edytorski]

[69]

išminčia (kuo?) — dab.: išmintimi. [przypis edytorski]

[70]

rodavoti (sl.) — dyoti patarimą. [przypis edytorski]

[71]

sūdas (sl.) — teismas. [przypis edytorski]

[72]

zerkolinis (sl.) — kaip veidrodis. [przypis edytorski]

[73]

prūdas (sl.) — tvenkinys. [przypis edytorski]

[74]

desetka (sl.) — dešimtis. [przypis edytorski]

[75]

nuotartis — įtarimas. [przypis edytorski]

[76]

pakūta (sl.) — atgaila. [przypis edytorski]

[77]

nabagė — vargšė. [przypis edytorski]

[78]

ale (lenk.) — bet. [przypis edytorski]

[79]

broma (lenk.) — iškilmingi vartai su stogeliu. [przypis edytorski]

[80]

ateit' — ateitų. [przypis redakcyjny]

[81]

noprosnai (brus.) — veltui. [przypis edytorski]

[82]

permainyti — pakeisti. [przypis edytorski]

[83]

n'išbėgtumei — neišvengtum. [przypis edytorski]

[84]

dyka (sl.) — apleista, nekultuvuota. [przypis edytorski]

[85]

duluoti — darytis dulam, palšti. [przypis edytorski]

[86]

zokonas (sl.) — ordinas. [przypis edytorski]

[87]

striokas (sl.) — baimė. [przypis edytorski]

[88]

kitriai (lenk.) — gudriai. [przypis edytorski]

[89]

čysta (sl.) — čia: skaisti. [przypis edytorski]

[90]

silinga (sl.) — stipri. [przypis edytorski]

[91]

cielas (sl.) — visas. [przypis edytorski]

[92]

parėdas (sl.) — tvarka. [przypis edytorski]

[93]

zabova (lenk.) — linksmybės. [przypis edytorski]

[94]

dėti pančius — įkalinti. [przypis edytorski]

[95]

triūba (brus.) — vamzdžio formos medinis arba metalinis pučiamasis instrumentas. [przypis edytorski]

[96]

ploščius (brus.) — ilgas be vatos apsiaustas. [przypis edytorski]

[97]

nespakainas (lenk.) — neramus. [przypis edytorski]

[98]

suvesti rokundą — suskaičiuoti. [przypis edytorski]

[99]

sukavoti — suslėpti. [przypis edytorski]

[100]

stopa(s) — indas. [przypis edytorski]

[101]

sopėti — skaudėti. [przypis edytorski]

[102]

pakajingas — ramus, tylus. [przypis edytorski]

[103]

gūšta — lizdas. [przypis edytorski]

[104]

gražybė (sen.) — grožis. [przypis edytorski]

[105]

smailus — į galą labai sulaibėję. [przypis edytorski]

[106]

narsas — narsumas, drąsumas. [przypis edytorski]

[107]

koronė (lenk.) — karūna. [przypis edytorski]

[108]

man' — mane. [przypis redakcyjny]

[109]

pekla — pragaras. [przypis edytorski]

[110]

rūgoti (sl.) — priekaištauti, pykti. [przypis edytorski]

[111]

tykiai — ramiai, tyliai. [przypis edytorski]

[112]

dėlė — kirmėlė. [przypis edytorski]

[113]

goruoti — čia: trokšti. [przypis edytorski]

[114]

melsti — labai prašyti, maldauti. [przypis edytorski]

[115]

potam (lenk.) — po to, vėliau. [przypis edytorski]

[116]

man — mane. [przypis redakcyjny]

[117]

vaitoti - aimanuoti, dejuoti. [przypis edytorski]

[118]

per vela — per vėlu. [przypis edytorski]

[119]

nuopenis — nuodai. [przypis edytorski]

[120]

užgraudino — užgrūdijo. [przypis redakcyjny]

[121]

ramdyti — raminti. [przypis edytorski]

[122]

dujė — pūkas. [przypis edytorski]

[123]

vikis — čia: gyvenimas. [przypis edytorski]

[124]

nubūti — ištverti. [przypis edytorski]

[125]

tropisės – teiksis. [przypis edytorski]

[126]

čėsiškas — laikinas. [przypis edytorski]

[127]

žliaugti — smarkiai tekėti, srūti. [przypis edytorski]

[128]

piktadėjus — piktadarys. [przypis edytorski]

[129]

meruoti — matuoti. [przypis edytorski]

[130]

Rimas (lenk.) — Roma. [przypis edytorski]

[131]

byla — kalba, šnekėjimas. [przypis edytorski]

[132]

lėlės — rankų pančiai. [przypis edytorski]

Jednorazowo Miesięcznie

15 zł

tyle kosztują 2 minuty nagrania audiobooka

35 zł

tyle kosztuje redakcja jednego krótkiego wiersza

55 zł

tyle kosztuje przetłumaczenie 1 strony z jęz. angielskiego na jęz. polski

200 zł

tyle kosztuje redakcja 20 stron książki

500 zł

Dziękujemy za Twoje wsparcie! Uzyskujesz roczny dostęp do przedpremierowych publikacji.

20 zł /mies.

Dziękujemy, że jesteś z nami!

35 zł /mies.

W ciągu roku twoje wsparcie pozwoli na opłacenie jednego miesiąca utrzymania serwera, na którym udostępniamy lektury szkolne.

55 zł /mies.

W ciągu roku twoje wsparcie pozwoli na nagranie audiobooka, np. z baśnią Andersena lub innego o podobnej długości.

100 zł /mies.

W ciągu roku twoje wsparcie pozwoli na zredagowanie i publikację książki o długości 150 stron.

Inna kwota

Bezpieczne płatności zapewniają: PayU Visa MasterCard

Dane do przelewu tradycyjnego:

nazwa odbiorcy

Fundacja Wolne Lektury

adres odbiorcy

ul. Marszałkowska 84/92 lok. 125, 00-514 Warszawa

numer konta

75 1090 2851 0000 0001 4324 3317

tytuł przelewu

Darowizna na Wolne Lektury + twoja nazwa użytkownika lub e-mail

wpłaty w EUR

PL88 1090 2851 0000 0001 4324 3374

Wpłaty w USD

PL82 1090 2851 0000 0001 4324 3385

SWIFT

WBKPPLPP

Zamknij

Proszę czekać...

Czytaj w przypisie dolnym

Zaloguj się / Załóż konto

Słuchaj od tego miejsca

Inne wersje utworu

Zamknij drugą wersję

Adam MickiewiczKonrad Wallenrod

Lektury szkolne za darmo dla wszystkich dzieciaków? To możliwe! Wesprzyj Wolne Lektury 1,5% podatku!
KRS: 0000070056
Nazwa organizacji: Wolne Lektury

Chcemy, aby każde dziecko w Polsce miało wygodny i bezpłatny dostęp do lektur szkolnych - zróbmy to razem! Wspieraj Wolne Lektury stałą wpłatą!
Kliknij, by dowiedzieć się więcej >>>

Nie umiem błyskotliwie odpowiedzieć na pytanie o to, dlaczego warto wspierać Wolne Lektury. Jedyna rozsądna, jaka się nasuwa, brzmi następująco: Wolne Lektury należy wspierać, bo są.

Filip Springer

Znajdź nasze książki na Legimi! Za każdym razem, kiedy czytasz lub słuchasz Wolnych Lektur w księgarni Legimi, wspierasz naszą bibliotekę - DZIĘKUJEMY!

Zapisz się na newsletter, a nie przegapisz naszych publikacji. Zawsze możesz zrezygnować. Kliknij i podaj adres email

Nie bądź wuj ponury, wspieraj Wolne Lektury!

Audiobooki Wolnych lektur znajdziesz też na naszym kanale na YouTube.

Regularnie dodajemy nowe książki. By ich nie przegapić, subskrybuj nasz kanał.

Kliknij obrazek, by subskrybować!

Nasi Przyjaciele pomagają nam stałymi, comiesięcznymi wpłatami. Jeśli będzie ich wystarczająco dużo, biblioteka będzie działać stabilnie, bez obaw o przyszłość. Kliknij i dorzuć się!

Pamiętasz, jak w szkolnej bibliotece były dwa egzemplarze książki, którą trzeba było przeczytać na pojutrze? Dzięki Wolnym Lekturom każdy uczeń ma dostęp do wielu potrzebnych mu lektur! Wesprzyj nas! Kliknij i dorzuć się!

Dlaczego warto pamiętać o Kochanowskim, w jaki sposób zmiana akcentu może symbolizować bunt, jak rymować, aby prawie nikt nie zauważył, że rymujecie - wszystkiego dowiesz się słuchając Mistrzowskiej Szkoły Poezji.

Urke Nachalnik Rozpruwacze

Spis treści

Adomas MickevičiusKonradas ValenrodasPasaka iš lietuviškų ir prūsiškų nusidavimųtłum. nieznany

Ineiga[2]

I

Rinkimas vado

II

Giesmė

Daina

III

Giesme iš kuoro

Balsas iš kuoro

Konradas

Balsas iš kuoro

Konradas

Balsas iš kuoro

Konradas

Przypisy

15 zł

35 zł

55 zł

200 zł

500 zł

20 zł /mies.

35 zł /mies.

55 zł /mies.

100 zł /mies.

Dane do przelewu tradycyjnego:

Fundacja Wolne Lektury

ul. Marszałkowska 84/92 lok. 125, 00-514 Warszawa

75 1090 2851 0000 0001 4324 3317

Darowizna na Wolne Lektury + twoja nazwa użytkownika lub e-mail

PL88 1090 2851 0000 0001 4324 3374

PL82 1090 2851 0000 0001 4324 3385

WBKPPLPP

Inne wersje utworu

Ineiga [2]